-1-

Pašvęsta Tam, kuris
dvasinėje ložėje yra
sufijų lyderis
tyrųjų tėvas
dervišų ramstis
nušvitusių įrodymas
tobulųjų mokytojas
salikų vadovas
vargingųjų pasididžiavimas
Tobulojo Kelio šviesa
mylinčiųjų karūna
malonių ir palaiminimų šaltinis
Adomo sūnums
Hazratui Ali (lai lydi jį ramybė)

Rah-e-Tasawuuf

Misticizmo kelias

Tasawuuf yra kelias vedantis ne tik į išsigelbėjimą, bet taip pat į Patį Dievą. Tasawuuf reiškia tyrumą ir todėl Sufijus turi pasiekti kūno, kalbos, minčių, širdies ir sielos tyrumą. Kūnas išvalomas nuplaunant vandeniu visus nešvarumus ir purvą. Kalbos tyrumas gali būti pasiektas visą laiką sakant tiesą, laikantis pažadų ir nekalbant bloga apie kitus. Be to negalima peikti ir skaudinti kitų žmonių. Kad pasiekti minties tyrumą, žmogus neturi blogai galvoti apie kitus ir nelaikyti savyje jokio blogio kitų atžvilgiu, nes tai galėtų sukelti jiems sunkumus ir bėdas. Saugoti savo širdį nuo pykčio, apsimetinėjimo, išdidumo, pagiežos ir pavydo, bet tuo pačiu atverti ją meilei, palankumui, dosnumui ir tarnavimui žmonijai – reiškia širdies tyrumą. Sielos tyrumas - tai būti pripildytam meilės Visagalinčiam Dievui, neleidžiant niekam daugiau būti aukščiau to.

Visi geri žmonės, religiniai lyderiai, rišiai, muniai, avatarai, rasulai, pirai, žinios nešėjai, šeichai, fakyrai, dervišai, jogai, sufijai ir atsidavusieji praktikavo tasawuuf ir pasiekė artumą su Dievu. Po to jie buvo pripažinti žmonių, nes pagal Visagalinčio Dievo valią, jie padėjo žmonėms ir vedė žmones Jo keliu. Nuo pasaulio sukūrimo iki šių dienų subtili tasawuuf esencija, besireiškianti per moralumą, dvasingumą, Dievo pažinimą ir išpažinimą, tiek teorijoje tiek ir praktikoje buvo vadinama skirtingais vardais. Kiekvienoje religijoje ir tikėjime mokymas apie tasawuuf yra išlikęs iki šių dienų, o pasišventę žmonės kreipė ir vedė šiuo keliu į Dievą. Nesvarbu kuris kelias būtų pasirinktas tam, kad pasiekti šį galutinį tikrąjį tikslą, visi tokie keliai gali būti vadinami tasawuuf vardu.

Įprasčiausias būdas pasiekti išsigelbėjimą (išsilaisvinimą) yra atliekant religines prievoles. Bet kelias, vedantis į Dievą, reikalauja daugiau nei privaloma religinė praktika, o būtent - sąmoningo pastovaus Dievo prisiminimo. Dievo prisiminimą palengvina nuoširdi meilė, kurios centras yra Guru arba Miuršidas (dvasinis mokytojas). Tobulas Miuršidas įkūnija Dievo prigimtį ir kokybes. Miuršidas yra tarpininkas tarp siekiančiojo ir siekiamojo. Šventųjų, Sufijų, ar Dievą pasiekusiųjų sielos padeda prašantiems pagalbos kelyje į tikslą, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena tarp mūsų, ar amžiams ilsisi kapuose.

Tikroji meilė - tai mylėti savo meilės objektą labiau nei bet ką kitą, būti pasiruošusiam dėl šios meilės iškęsti visus sunkumus ir tokioje meilėje kiekvieną sunkumą priimti kaip dovaną, nes tai veda arčiau prie Draugo (sufijams Dievas - tai Draugas ir Mylimasis). Yra du būdai priartėti prie Aukščiausiojo Dievo: per pastangas, arba be pastangų, gaunant tai kaip dovaną. Pastangų kelyje žmogus priartėja prie Aukščiausiojo Dievo stengdamasis, kovodamas ir atlikdamas praktiką. Tačiau meilę, kaip dovaną, Miuršidas dovanoja savo malonės dėka. Meilės kelyje labai dažnai pasaulietinė meilė veda prie tikrosios meilės. Meilė nepriklauso nuo praktikos, ji pati yra praktika. Iš tiesų, praktika priklauso nuo meilės, nes be meilės praktika yra kaip kūnas be sielos.

Žmogaus širdis yra vieta, kurioje švyti dieviška šviesa. Kai širdis išvaloma nuo pasaulio dulkių, ji tampa tarsi veidrodžiu, kuriame atsispindi dieviška šviesa. Ne purve, bet skaidriame vandenyje regimas saulės atspindys. Širdį geriausiai apvalo meilės ugnis. Taip kaip kūno nešvarumai nuplaunami vandeniu, taip vidinėje erdvėje širdį ir sielą nuskaidrina meilės ugnis. Taip kaip auksas nuo nešvarumų ir priemaišų išvalomas ugnimi ir įgauną švytėjimą, lygiai taip ir meilės ugnis paverčia širdį švariu, atspindinčiu šviesą veidrodžiu.

Toliau >>

1 2 3 4 5 6 apie autorių