Rah-e-Tasawuuf
Misticizmo kelias
Gudri
Šach Baba III
|
-2- Tam, kad išgryninti širdį turi
būti įvaldytas žemesnysis ego (nafs-e-ammara). Tol kol ego neatriboja
savęs nuo pasaulio malonumų, jis (ego) negali atsigręžti į Tiesą. Širdies ir sielos
tyrumas nėra pasiekiamas neapvalius ego. Šio tyrumo įgavimo sąlyga visų
pirma yra vengimas blogio ir troškimų, kuriuos diktuoja žemesnysis ego. Kai tokiu būdu žemesniojo ego
tamsybės yra praskaidrinamos, širdis tampa panaši į švarų veidrodį,
kuriame pasimato aiškus Miuršido atvaizdas. Miuršido vizijos palaima
yra daugialypė ir apreiškia save įvairiausiais stebuklingais būdais. Šių
stebuklų ir antgamtinių galių pasireiškimai patvirtina Tiesą ir parodo pasauliui, kad
siekiantieji Tiesos turi savyje kažką nepaprasto. YAAD -
Prisiminimas Prisiminimas (Dievo prisiminimas, dažniausiai kartojant vieną iš šventų Dievo vardų) yra pirmasis žingsnis į kontempliaciją (tasavur). Žemiausias yra garsus prisiminimas. Aukštesnis yra prisiminimas mintyse, kai mintis pastoviai yra nukreipta į Draugą. Dar tobulesnis yra prisiminimas širdyje (kalbi yaad), kai rankom ir kojom darant savus darbus, širdis išlieka paskendusi prisiminime. Tobuliausias yra prisiminimas sieloje (ruhi yaad) - tai Dievo dovana. Kai kurie žmonės atsisako
pasaulio išoriškai, toli pasitraukdami nuo kitų žmonių tam, kad būti
Dievo prisiminime. Visgi, kiti tokį kelią laiko žemesniu, sakydami, kad
žmogus, nors ir likdamas pasaulyje, gali nebūti įsipainiojęs į jo žabangus
ir, kad tai yra narsu bei labiau atitinka dievišką prigimtį. Nes jei
visi taptų atsiskyrėliais, pasauliui ateitų galas ir Dieviškas tikslas
būtų prarastas. Tie žmonės sako, kad sėdėti ir koncentruotis
atsiskyrus laukinėje gamtoje yra žemesnė pakopa negu gyventi pasaulyje
ir išlaikyti širdį Viename. Būti atsiskyrėliu, bet nebūti
susikoncentravusiu, yra nieko verta. Taipogi nieko verta ir būti tarp žmonių,
bet be koncentracijos. Tai reiškia, kad tikrasis tikslas yra
koncentracija (jaksui), nesvarbu kur ir kaip ji pasiekiama. Tasavur
Kontempliacija Įvaldant ego, širdis tampa tyra
ir prisiminimas perauga į kontempliaciją. Pirmiausiai kontempliacija
pasiekiama akyse, paskui prote, vėliau širdyje, o galiausiai įsigali
sieloje, atskleisdama Tiesos pasireiškimus. Materialūs dalykai, nors jie
ir slepia tiesą, patys savaime nurodo kryptį į realybę ir pateikia slaptos galios, kurią įkvėpė
Dievas, įrodymus. Pavyzdžiui, lėktuvas pirmiausiai buvo sumanytas
kontempliacijos lygmenyje. Tik po to jis buvo padarytas materialioje
formoje, kaip skraidymo priemonė. Lygiai taip pat ir pirmasis radio
aparatas buvo sumąstytas prote, o tik po to pasirodė fiziniame
pasaulyje, todėl dabar galime girdėti balsą už tūkstanties mylių. Tokiu pat būdu viskas
pirmiausiai užgimsta kontempliacijos pasaulyje, o tik vėliau įgauna
matomą formą. Tad galima sakyti, kad realybė turi savo būtį
kontempliacijos lygmenyje. Fana
fil Murshid ištirpimas dvasiniame mokytojuje Kai siekiančiojo
tobula kontempliacija pasiekia tikrąją Tiesą, jis mato vien tik Vieną
Esybę. Kur jis bepažvelgtų, jis mato tik Jį. Ką jis begirdėtų,
girdi iš Jo. Ką jis besužinotų, sužino iš Jo. Kokius žodžius
besakytų, kalba iš Jo. Ką bejaustų, jaučia iš Jo. Trumpai tariant,
viskas apsireiškia kaip Viena ir Vienas visame. Vienybė matoma įvairovėje,
o įvairovė vienybėje. Fana fil Murshid laipsniškai
veda į Fana fi Allah (ištirpimą Allahe). Miuršidas nėra atskiras nuo
Dievo, ar nuo šventųjų. Visi sufijai yra viena siela. Miuršidas
atskleidžia meilės esenciją ir kokybes. |