Apie autorių

Hazratas Navab Khadim Hasan, Gudri Shah Baba III buvo atsidavęs žmonėms. Jis pritraukdavo daugybę žmonių, kurie jį visur lydėdavo. Daugelis ligi pat ryto prabūdavo jo kambaryje. Mokslininkai, poetai, muzikantai, Sufijai, šventieji, keliautojai, vaikai ir atsidavusieji, visi siekdavo pakliūti į jo smaragdiškai žalios spalvos kambarį, kad mėgautis jo jumoru ir draugija. Jis sėdėdavo savo lovoje ar ant suolo, rūkydavo kaljaną ir pasakodavo istorijas, kurios žavėdavo vaikus ir priblokšdavo suaugusius reikšmingomis pamokomis. Niekam jis nedraudė būti savo garbingoje draugijoje. Jo pasekėjais buvo ir vyrai ir moterys. Jis lydėdavo savo įvairių tikėjimų mokinius į jų šventyklas ir bažnyčias. Jis buvo kilęs iš turtingos karališkos giminės, pagarsėjusios intelektu ir išsimokslinimu. Dėl ankstyvos tėvų mirties gavęs nepilną išsimokslinimą, vėliau savo pastangų dėka jis tapo žinovu valdymo srityje ir todėl pritraukdavo daugybę žinomų mąstytojų. Jis buvo Salik Madžzub, kurio gyvenimas buvo puikus pavyzdys Sufistinio priėjimo – gyventi pasaulyje, bet būti neprisirišusiam ir nepriklausyti jam. To jis pastoviai mokė savo mokinius. 

Vardą Khadim, reiškiantį tarną ir rūpestingąjį, jam dar kūdikiui esant davė žymus Nakšbandi ordino šventasis Hazratas Fazul Ul Rehman, jį priėmęs kaip sūnų ir išpranašavęs dosnų ir šventą gyvenimą. Palaiminimai jam taip pat atėjo iš Sohravardi ordino per tiesioginį ryšį su Hazratu Makdūm Sama Uddin Sohravardi, paskutiniu šlovinguoju Indijos šventuoju. Vaikystėje ir jaunystėje jis gavo įpatingus palaiminimus ir savo spindulingos ateities ženklus. Jo brolis Ahmed Hasan Sahib, dar jaunystėje pasiėmė jį į pirmąjį Hadž (piligrimystę į Meką). Bet Medinoje jis (Gudri Šach Baba III) mirė. Atsitikus šiai nelaimei jo brolis nuskubėjo prie Šventojo Pranašo kapo ir pradėjo verkti. Brolis netikėjo dvasiniais dalykais, tačiau netikėtai jis išgirdo balsą: “Mes suteikėme Khadimui gyvenimą”. Tokiu būdu Khadim Hasanas toliau gyveno.

Vienas žvilgsnis visam laikui pakeitė jo gyvenimą. Iš karto po vedybų, Navab Sahibas, kaip su meile jį vadino jo miuridai (mokiniai), atvyko į Adžmerį kartu su uošviu, kuris pristatė jį garsiam Sufijui Hazratui Abdur-Rahym, Gudri Šach Baba II, tarp savo mokinių žinomam kaip Kuazi Baba. Per susitikimą Kuazi Baba padeklamavo šį pasveikinamąjį kupletą:  

Kai masės ateina, man tai nerūpi  
Tavo atėjimas yra brangus.  

Iš šios mažos kibirkštėlės išaugo didelė meilė. Navab Sahibas vis dažniau ir dažniau atvykdavo jį aplankyti. Ši meilė buvo tokia gili ir visa apimanti, kad numirus Kuazi Babai, Navabas Sahibas tarsi išprotėjo nuo skausmo, net jo šeima turėdavo užrakinti jį kambaryje, kad jis nebėgtų verkti prie savo Miuršido kapo Čiloje. Galiausiai jo šeima paėmė jį kelionėn į  Hadžą, bei po kitas šventas ir slaptas vietas. Po šio antrojo Hadžo Navab Sahibo pamišimas transformavosi į atsakomybę ir nuosaikumą. Bet meilės palikimas išliko ir jis dažnai primindavo miuridams, kad vien tik Išk (dvasinė meilė) yra tobuliausia malda ir tik dėl Išk žmogus gali pastoviai gyventi maldoje.

Po Kuazi Babos mirties Navab Sahibas galutinai apsigyveno Adžmeryje. Gyvenimas sukosi aplink jo žaliąjį kambarį, kuris lig šiol skleidžia meilės kvapą ir ramybę. Kiekvienas kada norėjo galėjo ateiti, išskyrus tik dienos pogulio metu. O jis tokioje įvairialypėje aplinkoje tuo metu rašydavo ar tvarkydavo administracinius reikalus. Jis parašė gausybę knygų apie Islamą ir misticizmą, o taip pat labai betarpiškas Pranašo, jo šeimos ir kitų šventųjų biografijas. Jo mistinė poezija iki šiol žymi tarp skaitančiųjų Persų ir Urdu kalbomis. Skaitytojai mėgaujasi jo įžvalgų aiškumu ir gilumu. Jis taipogi parašė knygą vaikams.  

Jo įpatinga meilė vaikams nuolat augo. Jis vis daugiau laiko praleisdavo su vaikais skatindamas jų žaismingumą. Tačiau jis netoleruodavo žaidimų imituojančių vadovavimą. Vieną kartą jis užpyko pamatęs vaikus žaidžiant policininkus ir vagis. “Nejau jūs norite užaugę būti vagys?” -  paklausė jis. Suaugusiems jis pabrėždavo anstyvo dvasinio vadovavimo svarbą, kad vaikų dvasinė prigimtis būtų sąžiningai vystoma tėvų ir mokytojų. Vaikai jį prisimena dėl jo žaižaruojančių gyvybe istorijų, bei įpatingo pasimėgavimo mango vaisiais iš jo sodo.  

Didelę prasmę jis teikė miurido meilei Miuršidui (dvasiniam vadovui). Iniciacija į mokinius yra ilgalaikis pasižadėjimas, bet net jos metu Navab Sahibas nesivaržydavo praskaidrinti šį svarbų momentą kerinčiu žaismingumu. Vienas žmogus atėjo pas jį dėl iniciacijos. Navab Sahibas jo paklausė, kokio tas Miuršido norėtų, ar Pir Patta (lapo), ar Pir Patthar (akmens), ar Pir Lakkhar (rąsto)? Ką galėjo atsakyti žmogus tokioje rimtoje situacijoje? Kad jam pagelbėtų Navab Sahibas pateikė tokį paaškinimą. Jei lapas plaukia upe ir ant jo užrenta akmuo, jis panyra truputį ir vėl išsilaisvinęs nuo akmens išnyra, toliau vien tik lapas plaukia upe. Jei į upę įmesti akmenį jis skęsta. Iš ties, jei ką nors pririšti prie akmens, jie abu nuskęs. Bet jei upe plaukia rąstas, tu gali stverti jį ir jis saugiai gabens tave. Tokiu būdu viskas toliau klostėsi mažiau suvaržytu būdu.  

Navab Sahibo įtaka praturtino Gudri Šacho ordiną nauja gyvybe. Ordinas sparčiai augo įsiliejant atsidavusiems mokiniams iš Vakarų ir Rytų. Lig šios dienos pasišventusieji prisimena jų žaismingą mokytoją, jo nepakartojama poezija vis dar skamba Kuavalų (sufistinės kuavali muzikos atlikėjų) lūpose, o jo Urs (mirties dienos minėjimas) kiekvienų metų 28 Ramadano sutraukia daugybę žmonių.

Toliau >>

1   2   3   4   5   6   apie autorių