Rah-e-Tasawuuf
Misticizmo kelias

Gudri Šach Baba III

-5-

Praktikos Formos
 

Neprivalomos praktikos formos yra Zikr, Fikr ir Ašghal (Šaghl). Tai yra geriausi būdai užsitarnauti Dievo malonę ir artumą su Juo. Atliekant Zikrą ir Fikrą yra svarbus išorinis ir vidinis švarumas. Taip pat padeda kvapai (pvz. smilkalai). Yra daugybė Zikrų ir Šaghlų, bet čia mes apsiribosime trumpu kai kurių iš jų aprašimu. 

Zikrai – Kartojimai. Yra dviejų rūšių Zikrai - neigiantys (nafi) ir teigiantys (asbat). Vieni yra atviri (džali, sakomi garsiai), o kiti - slapti (khafi, sakomi tyliai). Žymūs Sufijai pirmenybę teikė Zikrui, kuris apjungia tiek neigimą tiek ir teigimą: “La illaha il-lal-laah Mohammedur Rasool Allah” (nėra dievo tik Dievas, Mohamedas yra Allaho Pranašas). Pradžia yra susijusi su Šariatu (Religiniu Įstatymu), o kulminacija - su Tarikatu (vidinio žinojimo keliu). Šis Zikras palaipsniui atveda širdį į geidžiamą tikslą. Jis bent 101 kartą pakartojamas vienumoje vakare prieš miegą, arba iš karto po vidurnakčio. Kuo daugiau kartų kartojama, tuo geriau. Šiame Zikre yra Dievo egzistencijos teigimas, o taip pat viso kito neigimas.  

Antroji Wazifa (kartojama formulė) yra: “Kuil ho wallaho ahad, Allah hus samad” (Allahas yra vienas ir nuo nieko nepriklausomas). Ji turi būti kartojama kiekvieną naktį prieš miegą bent 1100 kartų, be suklydimo.  

Vardo “Allah” praktika (prisiminimas) atliekama darant bet kokį veiksmą: sėdantis, stojantis, einant ar pasisukant. Kartojama bet kokiomis aplinkybėmis, garsiai, mintyse arba širdyje. 

Zikr-e-Pas o Anfas – Kvėpavimo Zikras. Įkvėpiant sakoma “Allah”, o iškvėpiant - “Hu”. Kai kurie Sufijai pataria kartoti “Allah” tiek įkvėpiant, tiek iškvėpiant. Miuršido vizualizavimas yra šio pratimo varančioji jėga. 

Šaghl. Šaghl (darbas) nukreiptas į Dievą Kūrėją. Jis skirtas tam, kad kūnas ir siela įgautų dieviškas savybes. Tikrasis sielos sukūrėjas yra Dievas Kūrėjas. Jis yra pasaulio Palaikytojas. Iš Jo į sielą patenka visi veiksmo, poilsio ir darbo impulsai, vėliau sielos perduodami kūnui. Einantysis keliu, atlikdamas šaghl, kurio esmė yra koncentracija į Esybės vardą - Allah, turi pasiekti stadiją, kurioje siela išsilaisvina nuo sąryšio su kūnu ir priartėja prie To, kuris vadinamas šiuo vardu. Tada praktikuojantysis tiek išoriškai, tiek ir vidiniu žvilgsniu nebemato nieko kito, bet tik Viešpatį Dievą. 

Šaghl-e-A’ina – Veidrodžio Šaghl. O mylimasai, veidrodžio šaghl atliekamas taip: Miuršidas liepia miuridui pastatyti prieš save veidrodį ir stebėti savo veidą, tuo pačiu kartojant Esybės Vardą. Jei pasireiškia Dievo malonė, o taip pat jei siekiantysis turi gabumų, jis patiria tam tikrą džiaugsmą. Tai subtilus šaghl. Todėl jei siekiančiojo prigimtis yra jautri, jis patirs tikras subtilybes jau po trumpos meditacijos. 

Šaghl Sultan Ul Azkar – Šaghl, visų Zikro formų karalius. Šis Zikras taipogi vadinamas “Sielos Zikru”. Gulint ramioje vietoje, besibaigiant nakčiai, reikia užkimšti ausis vatos gabaliuku, suvilgytu jazminų aliejumi arba rožių vandeniu, arba tiesiog užspausti jas nykščiais. Tada reikia pasistengti išgirsti subtilų garsą, kuris girdisi aukščiau kairės ausies. Pradžioje šis garsas atsklinda iš širdies. Todėl pasistenk jį išgirsti, palenkiant galvą link širdies. Tai pirminis garsas, visų garsų šaltinis. Visi kiti garsai gauna pradžią jame. Salikas (keliautojas), kuris gauna malonę išgirsti šį garsą yra vadinamas “tuo kuris girdi” (priklauso Sama žmonėms). 

Afkar arba Fikr – Meditacija. Koncentracija ir meditacija į dievybės pasireiškimus visatoje yra vadinama Fikr. Per Fikr įgaunamas savęs pažinimas veda prie pažinimo Aukščiausiojo Dievo, kuris sako: “Visa yra tavo viduje, bet tu to nematai.” Dievo pasiuntinys sakė: “Tas, kuris pažįsta save, atpažįsta Dievą.” Iš to seka, kad žmogus yra viso esamo esencija ir iš tiesų atstovauja Dievišką Esybę ir Dieviškas Kokybes. Todėl jį pažinus, atsiveria supratimas Tiesos ir viso to kas egzistuoja, nesvarbu ar tai slaptai reiškiasi nematomame pasaulyje, ar atvirai formų pasaulyje. Raktas į šitą lobyną yra malonė. Šioje stadijoje įvairios kūno dalys pradeda įgauti dieviškas kokybes. Hadisuose šventasis pranašas perduoda Dievo žodžius: “Aš tapau mano tarno akimis, rankomis ir ausimis”. 

Išorine akimi matomos išorinės žmogaus kūno dalys (rankos, kojos, akys, ausys). Atidus daktaras, naudodamas instrumentus ar tirdamas pulsą, gali sužinoti apie vidinių organų (skrandžio, širdies, smegenų, ir t.t.) būklę. Kai kurių gydytojų akys gali matyti vidinę žmogaus organizmo konstrukciją ir vykstančius procesus. Jie sako, kad žmogus yra sudarytas iš keturių elementų (žemės, ugnies, vandens, oro), kurių saveika apsprendžia jo gyvenimą. Šių elementų dezintegracija yra vadinama mirtimi. 

Tačiau vidinis Arifo žvilgsnis pasiekia dar gilesnius žmogaus sluoksnius: koks to žmogaus intelektas, suvokimo gilumas, išmintis ir jautrumas; kur jo jėgos šaltinis, apsprendžiantis jo eiseną, matymą ir girdėjimą; kas tas tikrasis veikėjas, teikiantis galią sielai ir prigimtį jo visų sielų Sielai (ruhul Arwah). Kartais Arifo žvilgsnis nustato, kad žmogus iš tikrųjų yra padarytas iš vieno elemento – žemės, o kiti trys yra priklausomi nuo šio. Ugnis yra karšto būvio žemės dalelės, skysto būvio dalelės yra vanduo, o subtilaus - oras. Taigi žemės dalelės, susigrupuodamos tam tikru būdu, apsireiškia įvairiomis formomis. Tik dėl mūsų patogumo suteikiame joms skirtingus pavadinimus. 

Todėl visa kas egzistuoja yra skirtingų žemės dalelių rinkinys ir kiekviena žemės dalelė slepia savyje visų dalykų esmę. Dėl suvokimo ribotumo mes nepastebime to kas yra nematomame pasaulyje, bet matomo pasaulio objektai fiksuojami pojūčiais ir protu. Tačiau jei mes nejaučiame nematomo pasaulio, tai nereiškia, kad jo nėra. Kitais žodžiais, ši nematoma, bet visgi esanti visata egzistuoja tarpe tarp Būties ir Nebūties. Ji reiškiasi dėl žinojimo. Kadangi žmogus nesuvokia jos savybių, ji tik atrodo nematoma ir neegzistuojanti. Žemės dalelės turi skirtingas kokybes ir galią ir tai reiškiasi per švytėjimą, spinduliavimą ir energiją. 

Kartais įžvalgus Arifo žvilgsnis gali stebėti žmogaus įsikūnijimo pradžią. Kuriame iš nematomų pasaulių jis buvo prieš gimimą ir kur pateks po mirties. Šis Fikr veda į žmogaus egzistencijos ir Galutinės Tiesos pažinimą.  

Kartais Arifui atsiskleidžia iš kur ir kokiu būdu atsirado pirmasis žmogus. Jis taip pat gali matyti kaip žmogus gali gimti iš kito žmogaus subtilaus brangakmenio (sėklos). Žmogaus sėklos lašeliuose slypi išbaigtas žmogus, panašiai kaip medis slypi medžio grūde. Dėl derlingos dirvos poveikio, sėkla išauga į medį. Bet kas yra tokio virsmo priežastis? Kas yra tikrasis veikėjas ir kas yra Visagalintis, kurio tobula galia sukūrė pirmą sėklą? Iš to seka, kad augalų žiedų skleidimosi ir tolesnio vaisų brandinimo galutinis rezultatas yra sėkla. Sėkla yra pirminė ir sėkla yra galutinė. 

Kartais Arifas gali pasiekti tokį Aukščiausiojo Dievo suvokimo lygį, kai jis perpranta, jog Amžinasis, kurį žmogus vadina Absoliučia Būtimi, iš tiesų tėra riboto žmogiško suvokimo atspindys. Tikroji realybė yra už pajautimų ir įsivaizduojamo tobulumo ribų. Tai pranoksta žmogišką pajautimą ir suvokimą. Ten yra tiktai Tiesa. Todėl tobuliausiasis Arifas - Tiesos Pranašas, pasakė: “Nesamprotauk apie Esybę, bet apie ženklus.” 

Kai Arifas priartėja prie supratimo, kad viskas yra pačiame žmoguje, tada suvokia, kad augalų (plaukai), mineralų (kaulai) ir gyvūnų (bakterijos) pasauliai esti jame pačiame. Mėnulio ir saulės šviesa, nušviečianti sukurtąjį pasaulį, atrandama jo akyse ir širdyje. Jam tampa matomas aukščiausios būties sostas. Slapčiausios paslaptys yra aptinkamos pačiame žmoguje. Tokiu būdu matoma, kad pats žmogus yra Dievo paslaptis. 

Naasut pasaulis atitinka žmogaus kūną; Malakuut pasaulis slypi žmogaus moralėje; Džiabarut pasaulis reiškiasi žmogaus širdyje; Lahuut pasaulis yra paslaptis, iš tiesų, paslapčių paslaptis. 

Žmogus yra ribotas. Allaho esmės vardas atrodo turįs ribas, tačiau abiejų esmė yra beribė. Žmogaus tarnystė (Viešpačiui) neturi pabaigos, ir nėra ribų Dievo viešpatavimui.



Toliau >>

pagr. pusl.  1   2   3   4   5   6   apie autorių