|
Prašviesėjęs žmogus yra
tas, kurio širdis yra svetima viskam išskyrus Allahą.
Prašviesėjęs žmogus yra
visada paniręs į meilę Draugui. Kai jis stojasi, tai daro iš meilės
Allahui. Kai jis sėdasi, jis įsitraukia į maldą. Kai jis miega, jo
mintys yra glūdi Jame, o kai jis prabunda, Jo prisiminimas yra
gyvas jo prote.
Prašviesėjęs žmogus yra
tas, kuriam nerūpi abu pasauliai, šis ir anapusinis.
Prašviesėjusio žmogaus širdis
turi būti tokia, kad jis, žvelgdamas į bet ką,
galėtų būti pasišventęs vien tik didingai Draugo vizijai.
Prašviesėjęs žmogus yra
tas, kuris neturi nieko mielo savo širdžiai, išskyrus vien tik Allaho
prisiminimą.
Prašviesėjęs žmogus yra
pasaulio priešas ir Allaho draugas. Todėl jis atsižada pasaulio ir
yra aukščiau gyvenimo trikdžių.
Prašviesėjęs žmogus yra
tas, kuris nelaukia pagalbos iš kitų, bet tik iš Allaho.
Prašviesėjęs žmogus tampa
tobulu tik tada, kai visa yra pašalinama, kas skiria jį nuo Draugo.
Lieka arba jisai arba Draugas.
Pastovus ir nenuilstamas
buvimas Draugo meilėje yra prašviesėjusio žmogaus pasiekimų viršūnė.
Prašviesėjęs žmogus yra
tas, kuris iš savo širdies išvalo visa kitką taip, kad taptų vienu
ir pilnai vientisu, kaip jo Draugas.
Prašviesėjęs žmogus yra
tas, kurio rytas nepaženklintas jo nakties veiksmų ir darbų.
Prašviesėjusio žmogaus
meditacija turi būti tokia gili, kad ištirpintų net prisiminimą apie
praeitį. Prašviesėjęs žmogus yra tas, kuris kiekvieną dieną gauna iš Aukščiausiojo šimtus tūkstančių vizijų, keletą tūkstančių kiekvieną minutę. Tokiu būdu kiekvieną akimirką jis patiria dvasinę ekstazę.
Prašviesėjęs žmogus yra
tas, kuris, patyręs šimtą vizijų, visų jų neatskleis.
Iš tiesų, išreikšti Allaho
savybes kitame žmoguje, yra mažiausias dalykas, kurį gali atlikti prašviesėjęs
žmogus. Didžiausias dalykas, kurį gali atlikti prašviesėjęs žmogus
naudojant savo dvasines galias, padaryti, kad atėjęs pas jį su prašymu žmogus
pasijaustų kaltu (t.y. prašytojui jis leidžia
pasijausti kaltu, nes anas pradeda suvokti, jog iki tol nesistengė iš
tikrųjų įgauti Allaho savybių).
Prašviesėjusio žmogaus
pasitikėjimas Allahu yra toks, tarsi jis būtų pasiklydęs.
Prašviesėjęs žmogus yra
tas, kuris įgauna visą žinojimą, perteikia milijardus reikšmių ir
kiekvieną kartą neria į reikšmių vandenyno gelmes, kad galėtų
parnešti iš ten dieviškos šviesos brangakmenį. Jis šį brangakmenį
galėtų parodyti juvelyrams, kad jie žavėtųsi juo ir pripažintų
kaip vieną iš prašviesėjusiųjų.
Prašviesėjęs žmogus
nepasitiki niekuo, tiktai Allahu. Tuo pačiu, dėmesį jis skiria vien tik Allahui.
Išskirtinis prašviesėjusio
žmogaus bruožas yra tai, kad jis visą laiką šypsosi. Kada jis šypsosi,
angelai atsiranda prieš jį ir, matydamas šiuos angelus, jis šypsosi
toliau.
Prašviesėjęs žmogus kaip
saulė skleidžia savo šviesos spindulius į pasaulį. Visas pasaulis
skaisčiai nušvinta jo šviesa.
Tobulo prašviesėjusiojo akys
mato visa, kas slypi tavo lemtyje.
Prašviesėjęs žmogus pasižymi
tuo, kad jis brangina mirtį savo širdyje, atsižada gyvenimo malonumų
ir pasitenkinimą bei ramybę gauna vien prisimindamas Allahą.
Turto ir puikybės
paniekinimas yra paskutinis dalykas, kurį atlieka prašviesėjęs žmogus.
Iš tiesų, tas yra pasitenkinęs
žmogus, kuris niekam nesiskundžia dėl kokio nors kankinančio blogio,
skausmo ar vargo, patirto iš žmonių.
Dervišas
turi būti toks artimas Allahui, kad Jis galėtų suteikti
jam ko tas bepanorėtų. Jei ne, jis neturėtų būti vadinamas dervišu.
Visi palaiminimai kada nors
kieno nors gauti, yra gauti vien dėl dosnumo.
Pasitenkinusiųjų gyvenime
yra laikas, kada jie yra perpildyti vien tik meile. Jei tuo metu jie yra
suplėšomi į gabalus, jie to visiškai nesuvokia.
Dvasinis mokinys užsitarnauja
būti vadinamas dervišu tik
tada, kai jis gyvena nebūties pasaulyje.
Nieko nėra geresnio pasaulyje
už mistikų draugiją ir pagarbą rodomą šventiesiems.
Jei žmonės bent truputį sužinotų
apie būseną tų, kurie ilsisi po žeme, jie neabejotinai sustingtų ir
ištirptų, kaip druska vandenyje.
Žmogui yra skirta pasišvęsti
vien Allahui, Kuris yra visad būvantis ir amžinas.
Jei Visagalintis Allahas
pamalonino žmogų, suteikdamas akis, tai žmogus turėtų pasitenkinti
matydamas tiktai Jį, Visapersmelkiantįjį.
Tu galėtum atrasti didžią
realybę, paslėptą visame, ką tik bematytum abiejuose pasauliuose.
Kiekviena dulkės dalelytė
yra puodelis, kuriame gali būti matomas visas pasaulis.
Tas, kuris priėjo prie Allaho
pažinimo, nieko neprašo ir atsižada visų savo troškimų ir norų. Tu negali suprasti tokių žmonių,
kol nepažinai Allaho.
Būtina yra atsisakyti godumo
ir šykštumo. Jei tai padarei, tu pasieksi tikslą.
Širdis, kurią Allahas
atribojo nuo Savęs, turi būti uždaryta į aistrų karstą ir
palaidota giliai gėdos žemėje.
Prašviesėjęs žmogus,
pasiekęs tobulumo stadiją, tuo metu vykdo aukščiausio lygio užduotį.
Tai yra nuoširdžiausia malda. Per tai jis pasiekia artumą ir viziją.
Kada visa kita nei Allahas yra
išvaloma ir išbraukiama iš širdies, tik tada pasiekiamas tikslas.
Misticizmas yra vardas bet ne
įprotis. Sufijai kvėpuoja tiktai meile. |
