XXV 

Mistikui matyti šiuos šešis dalykus yra malda: 

Pirmiausiai ryte pamatyti savo tėvus ir pagarbiai jiems ištarti salaamus (pasveikinimus).

Antra gera malda yra rūpintis savo vaikais su meile, palaiminimais ir švelnumu.

Trečia – matyti Koraną savaime yra malda. Visas įmanomas dėmesys turi būti teikiamas Koranui.

Ketvirta – pagarbiai žvelgti į mokyto žmogaus veidą taip pat yra malda. Jei tavo širdyje gyva meilė ir palankumas išsimokslinusiems, tada Visagalintis Allahas tave apdovanos tūkstanties metų maldų atlygiu. Jei numirtum tuo metu, tada Allahas suteiktų tau išsimokslinusiojo titulą.

Penkta – gerai yra matyti Kaabos vartus. Matyti Kaabą savaime yra tarsi malda.

Šešta – žvelgti į savo dvasinio vadovo veidą ir pasišvęsti tarnavimui jam yra vadinama ma’rifat-al-murydyn (dvasinių mokinių žinojimu). 

XXVI

Tu turi būti su savo dvasiniu vadovu ir su pasišventimu bei pasitikėjimu jam tarnauti. Jei negali daryti to pastoviai, tada bent stenkis daryti tai kiek galėdamas daugiau, kiek tik leidžia tavo galimybės ir aplinkybės.

XXVII 

Geriausia malda yra:

1.      Išgirsti nuskriaustųjų skundus ir padėti jiems.

2.      Padėti esantiems nepritekliuje ir priespaudoje.

3.      Maitinti alkanus ir duoti vandens ištroškusiems.

4.      Paleisti belaisvius.

 XXVIII 

Kai kurie žmonės mano, kad yra vienas šimtas saluko (dvasinės evoliucijos kelio) stotelių. Praėjus šešiasdešimt devynias, pasiekiama antgamtinių galių stotelė. Keliaujantis šiuo keliu neturi parodyti savo antgamtinių galių tol, kol jis nepraėjo septyniasdešimties stotelių. Bet geriau jei jos bus parodytos tik tada, kai yra praeita šimtas stotelių. 

Kai kurie žmonės, priklausantys Čišti ordinui, nustatė penkiolika dvasinės evoliucijos stotelių ir iš šių penkiolikos yra penkios stotelės, susijusios su antgamtinėmis galiomis. Čišti Khavadžos mano, kad enantysis keliu neturi sustoti ir po šių penkių stotelių, bet drąsiai ir su pasiryžimu turi praeiti visas penkiolika stotelių. Po to jam leidžiama parodyti savo antgamtines galias, kad jis galėtų būti minimas kaip tobulas tarp tobulųjų. 

XXIX 

Šventas žmogus taip paaiškino reikšmę “nebuvimo” ir “būti amžinu”: “Kai aš priėmiau, kad pasaulis yra mano priešas ir nutraukiau savo ryšius su pasaulio žmonėmis, aš visą nenutrūkstantį dėmesį paskyriau Kūrėjui, tada Allaho meilė taip perpildė mane, kad aš net save priėmiau kaip priešą. Aš supratau, kad mirtis turi būti pašalinta iš mudviejų tarpo. Tada aš gavau nesibaigiančio gyvenimo malonumą. Tada Allaho meilė apsireiškė man.”

XXX 

Teismo Dieną mylintieji išgirs Allaho įsakymą įeiti į rojų. Rojus turės būti paskirtas tiems, kurie meldėsi ir prisiminė Jį dėl patekimo į rojų. Tiems, kurie atidavė savo valią Allahui, be abejonės, nerūpi rojus ir jo patogumai. Jų vienintelis tikslas yra tiktai Draugas.

XXXI 

Jei gali, tu turi pasistengti sužinoti nesibaigiančio gyvenimo paslaptį. Jei ne, geriau tau pasišvęsti pamaldumui. Daug žmonių pasijaučia bejėgiais kelyje ir daugeliui bejėgių praeiti šį kelią padėjo ne kas kitas, bet šventieji.

XXXII

Allahas padarė Savo mylimuosius pasitenkinusiais ir laimingais vien dėl Jo draugystės ir meilės. Dėl to jie yra tylūs ir pasišventę vien Allahui. Jie nesusiję su pasaulio malonumais ir troškimais. Jie nėra atidūs pasaulietiniams reikalams. Jie yra besilaikantys aukštų idealų žmonės.

XXXIII 

Tasai, kurio širdis paskendusi Allaho meilėje, nejaučia nerimo. Todėl mylinčiąjam Allahą yra privalu nesirūpinti dėl abiejų pasaulių. Jis nebūtų tikras mylintysis jeigu elgtųsi kitaip.

XXXIV 

Kada Allahas Adomui suteikė būtį, Jis jam pasakė: “Melskis, tai yra, prisimink mane savo širdyje. Žinok, kad Aš esu tavo kūne. Suteik vietą savo galvoje Mano meilei. Aš sukūriau tave, kad tu galėtum pažinti Mane, šlovinti Mane ir mylėti Mane”.

XXXV

Dievo apšviestųjų žmonių tikėjimas Allahu turi būti toks, kad jiems nereikėtų iš kieno nors laukti pagalbos, nei žiūrėti į ką nors kitą, nei nukreipti dėmesį į ką nors kitą nei Aukščiausiasis Allahas, Kuris yra visagalintis ir amžinas.

XXXVI

Kai Adomas užsitraukė Allaho nemalonę, jo lazda ir visa aplinkui, išskyrus sidabrą ir auksą,  pradėjo raudoti. Allahas jų paklausė, kodėl šie nerauda. Tada sidabras ir auksas paklausė: “Kodėl mes turėtume raudoti dėl to, kuris užsitraukė Tavo nemalonę?”

Allahas pasakė: ”Prisiekiu savo Šlove ir Galia, Aš apreikšiu Adomo vaikams jūsų naudą, didingumą ir galią. Aš padarysiu juos Jūsų vergais”.

XXXVII 

Kada Teismo Dieną bus pašaukti tikri mylintieji, kai kurie bandys atsišaukti, apsimesdami, kad myli Allahą, bet, be abejonės, jų apsimetimas neva jie esą nuoširdūs ir pastovūs savo meilėje, nepavyks. Jie pasijus sugėdinti. Jie turės slėpti savo veidus nuo tikrų mylinčiųjų. Pasigirs tada balsas: “Šie apsimeta, kad tikrai myli. Neįleisti jų į Mano mylinčiųjų gretas!”

XXXVIII 

Mistikų atgaila yra trijų rūšių. Pirma – mažai valgyti tam, kad įvykdyti pasninko prievolę; antra - mažai miegoti tam, kad garbinti; ir trečia – mažai kalbėti tam, kad melstis. 

Pirmiausia ateina baimė, vėliau pasireiškia viltis ir paskiausiai seka meilė. Užvaldžius baimei vengiama nuodėmių, kad išvengti pragaro ugnies. Viltis sukelia neišvengiamą būtinybę melstis tam, kad užsitarnauti rojų ir kad pasiekti trokštamą amžiną gyvenimą. Su meile yra susijusi kontempliacija siekiant įgauti dievišką palaimą.

XXXIX 

Dvasiniame lygmenyje svarbiausia, kad tu pilnai pasitikėtum ir tikėtum savo dvasiniu vadovu ir mokytoju.

XL

Trys dalykai daro žmogų prašviesėjusiu – baimė, pagarba ir drovumas.

Baimė jam reiškia, kad jis visada ir pastoviai yra susigėdęs dėl savo netinkamo elgesio. Pagarba jam reiškia, kad jis pilnutinai save pašvenčia maldoms. Drovumas jam reiškia, kad jis į nieką daugiau nenukreipia savo žvilgsnių, bet tik į Allahą, Visapersmelkiantįjį.

XLI 

Dvasinis mokinys turi sekti savo dvasiniu mokytoju pasitikėdamas ir pasišventęs. Jis turi vykdyti savo dvasinio mokytojo nurodymus, kad galėtų pasiekti tobulumą.

XLII

Tu turi paklusti Allahui jei nori išvengti pragaro ugnies ir Prisikėlimo Dienos baimės. Tu turi paklusti jam tokiuose dalykuose, kurie yra svarbesni už bet kokią maldą, o būtent – išteisinti įskaudintuosius, padėti bejėgiams ir pamaitinti alkstančiuosius.

XLIII 

Mylinčiųjų atgaila yra trijų rūšių. Pirmiausiai – gėda. Antra – nuodėmių vengimas. Trečia – savęs išgryninimas, išvalant iš savo vidaus žiaurumą ir priešiškumą.

XLIV

Dervišui yra būtini: 

1.      Dievo siekimas.                    7.    Pastovumas 

2.      Dvasinio vadovo ir                8.    Atkaklumas.      
mokytojo siekimas.               
                                           9.    Mažai valgyti.

3.      Pagarba.                            10.    Mažai miegoti.

4.      Atsidavimas.                      11.    Atsiskyrimas.

5.      Meilė.                                12.    Malda.

6.      Pamaldumas.                      13.   Pasninkas.

1.      Būti tobulu dieviškumo pažinime.

2.      Nei pačiam nebūti kaltu ir nusiminusiu, nei neliūdinti ir neversti gailėtis kitų, nei galvoti blogai apie kitus.

3.      Nurodyti kelią link Allaho ir nukreipti bei vesti žmones į galutinį tikslą.

4.      Būti svetingu.

5.      Teikti pirmenybę vienatvei.

6.      Visiems būti dėmesingu, pagarbiu ir laikyti save žemiausiu ir nuolankiausiu.

7.      Atiduoti savo valią Allaho Aukščiausiojo valiai.

8.      Būti kantriu ir išlaikytu kiekviename varge, nelaimėje ir netektyje.

9.      Būti nuolankiu ir romiu.

10.  Būti pasitenkinusiu ir pasitikėti Allahu.