Nušvitimai

I

Šv. Pranašas Muhamedas kartą pasakė, kad Allahas, visais savo šlovės pasireiškimais, pirmiausia apreiškė Savo šviesą. Jo šviesa yra begalinė ir beribė. Ji neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tarsi saulės šviesa ji apgaubia viską.

Po to ši beribė ir nesuvokiama šviesa savo pačios galiomis sukūrė Šv. Pranašo Muhamedo šviesą. Dvi šviesos, kaip saulė ir mėnulis, šviečia danguje. Pradžioje buvo viena šviesa, paskui dvi, bet abiejų jų esmė, iš ties, yra viena. 

Po to iš Šv. Pranašo Muhamedo šviesos Jis sukūrė visų gyvų būtybių sielas, bet pirmiausiai sukūrė sielas tobulų žmonių. Allahas taip sako: “Žmogus yra Mano paslaptis ir tobuli žmonės suvokia Mane, ir atpažįsta Mane savo širdyse. Jie pasiekia Mane. Jeigu tobulų žmonių nebūtų, niekas aštuoniolikoje tūkstančių pasaulių negalėtų suvokti Manęs. Mano tikslas, sukuriant tobulus žmones, tas, kad tiesa būtų pažinta ir įvertinta, kad žmonės galėtų garbinti Mane ir pažinti Mane. Tokiu būdu, prieš sukuriant žmonių sielas, tobulas žmogus – Adomas – buvo sukurtas”.

 II

Šariato (apreikšto įstatymo) žinojimas yra būtinas, kad išlaikyti pastovumą ir tvirtumą alam an-nasut (žmogiškame pasaulyje). Būtina, kad pradedantysis įsigilintų į šariatą.

Lai žmonės išmoksta skaityti ir rašyti. Jie turi pradžioje gauti žinias ir tik paskui stoti į prašviesėjimo kelią. Religingam tikinčiajam yra būtini trys dalykai: žinios, praktika ir nuoširdumas. Praktika be nuoširdumo yra parodomoji, o tai yra stabmeldystė. Širdis yra Allaho dėmesio vieta. Gauti žinias yra prisakyta kiekvienam.

Malda, pasninkas, labdara ir piligrimystė sudaro Islamo tobulumo viršūnę. Tie, kurie turi išorines žinias, bet kurių veiksmai nėra vedami nuoširdumo, negali vadintis tikinčiaisiais. Be nuoširdumo veiksmas yra bevertis.

Realybės žinojimas negali būti pasiektas be tobulo dvasinio mokytojo vedimo.

III

Religijoje akcentuojama švara. Tikroji švara iš tiesų nepriklauso nuo išorinio švarumo. Apsiplovimai ir maudymasis yra lengviausi dalykai, kuriuos masės ir klasės gali atlikti. Visgi, vidinė švara reiškia širdies ir sielos tyrumą. Tai yra aukštas lygis. Tai ne išorinis švarumas, bet tai talpina savyje veiksmo nuoširdumą. 

Dievo pažinimui neužtenka tobulo švarumo. Kas reikalinga - tai širdies skaistumas. Šis vidinis skaistumas yra pasiekiamas tiktai tada, kai tu esi iš tikrųjų nuoširdus, keičiant save iš vidaus, ir tai išlaisvina tave nuo nenuosaikių troškimų, seksualumo, godumo, geidulingumo, šykštumo, melo ir kitų blogų dalykų. 

Tu turi saugoti savo skrandį nuo abejotino ir netinkamo maisto, bei turi būti laisvas nuo pykčio, kančių, veidmainiavimo ir nenuoširdumo. Tu turi plauti (kalbama apie ritualinį apsiplovimą) savo nugarą su nuostata, kad nebūtų jokių netinkamų ir abejotinų drabužių, ir turi prausti savo rankas ir kojas su mintimi, kad akys nematytų nepadorių vaizdų, ir kad ausys negirdėtų nereikalingų dalykų, ir kad rankos neliestų ko nors neleistino, ir kad kojos neeitų į netinkamas vietas.

IV 

Kai, dėl pastovių maldų ir dvasinių praktikų, siela nugali negatyvumus, tada žodžiais ir veiksmais atliekami geri poelgiai. Visgi, kai žmogaus ego tampa maištingas dėl to, kad prisimenami kiti dalykai, o ne Allahas, tada žodžiai ir veiksmai tampa savanaudiški ir velnio įkvėpti. 

Todėl būtina, kad laikytumeisi nuošaly ir pasišvęstum tikėjimui, maldoms bei garbinimui. Valgytum mažai, miegotum mažai ir laikytumeisi atokiau nuo žmonių, tokiu būdu neįsitrauktum į nepaklusnumą ir išpuikimą. 

V 

Šariatas, apreikštas įstatymas, yra žinios apie nasut pasaulį. Tarikatas, apsivalymo kelias, yra žinios apie malakut pasaulį. Hakikatas, realybės būsena, yra žinios apie džiabarut pasaulį. Lahut pasaulio pažinimas – tai ištirpimas amžinoje vienybėje. 

Alam al-nasut yra žmonijos pasaulis. Tai materialus, fenomenalus pasaulis, suvokiamas per fizinius jutimus. Alam al-malakut yra savistovis pasaulis. Tai nematomas, dvasinis, angeliškas pasaulis, suvokiamas per įžvalgas ir pasitelkus dvasinius gebėjimus. Alam al-džiabarut yra galios pasaulis. Tai dieviškas pasaulis, suvokiamas susijungus su dieviškomis savybėmis. Tai taipogi dieviškų vardų ir kokybių pasaulis. Alam al-lahut yra Aukščiausiojo Dievo pasaulis, nesuvokiamas, nes fenomenalumas ištirpsta dievybėje.

Malakut pasaulio pažinimas pasiekiamas kartojant “la ilaha illallah” (nėra dievo, tiktai Dievas) tokiu būdu, kad viską atmetant - “la ilaha” (nėra dievo), tu gali pasiekti realybę - ”illallah” (tiktai Dievas).

Pirmiausia tu turi pamatyti šviesą “nėra dievo, tiktai Dievas” ant Šv. Pranašo Muhamedo šviesos užsklandos, tarsi mėnulio šviesą apgaubtą saulės šviesos. Toliau turi pamatyti Šv. Pranašo Muhamedo šviesą Allaho šviesoje, tarsi saulės šviesą apgaubtą mėnulio šviesos. Gali matyti Šv. Pranašo Muhamedo šviesą Allaho šviesoje, kaip žvaigždžių šviesą mėnulio šviesoje. 

Patyręs “nėra dievo, tiktai Dievas”, tu pasieki Allahą. Tada tu pasieki trokštamą stotelę ir tampi mjuminu (tikinčiuoju). O, mano brangusis! Suprask “nėra dievo” kaip atsižadėjimą ir priimk “tiktai Dievas”, kaip Allaho pažinimo patvirtinimą. 

VI 

Dėl pastovaus buvimo realybės pasaulyje ir dėl vidinio apsivalymo, kad pasiekti džiabarut pasaulį, nėra nieko geresnio už esybės vardą, t.y. Allah. 

VII 

Baigiantis devintąjam hidžros amžiui, ulema (religiniai autoritetai), pamaldieji, taip vadinamieji sufijai, kurie neturi dvasinio vadovo, vietoj pasišventimo ir praktikos bus įtraukti į savo pačių troškimų patenkinimą. Jie bus susirūpinę savimi, dėl ko seks neatidumas kelyje ir Allaho užmiršimas. 

Jų apsiausto ir tiurbano nešiojimas bus skirtas savęs parodymui. Daugybė žmonių eis paskui juos, tam, kad "pripildyti jų skrandį". Jie bus sau tarnaujantys, siekiantys savęs patenkinimo.

Kai kas iš ulemos ir kai kas iš pamaldžiųjų bus apžavėti pasaulio spindesio. Jiems įsakinės jų pačių ego. Jie praras tiesos pažinimo ženklus ir kelius. Jie bus toli nuo Allaho matymo. Tikroji šių žmonių būsena yra žinoma šventiesiems, kurie visada garbina ir prisimena Allahą atsiskyrę. 

VIII 

Tam, kad susijungti su Allahu, tu turi visą laiką, visa širdimi ir siela savo viduje Jį prisiminti.

IX

Žinojimas, kuris padeda ir veda prie vidinio nušvitimo yra ilm al-ladunni. Tai yra žinojimas, kuris gaunamas tiesiai iš aukščiau ir yra įkvėpimo vaisius. Šis žinojimas yra Allaho pažinimas. Neleistina atskleisti jo šventumą kiekvienam. Ne kiekvienas turi pakankamai jėgos atlaikyti jo slaptą galią. 

X

Ulema ir dievobaimingieji, šie mažiau drąsūs ir entuziastingi šariato pasekėjai, kai išgirsta Dievo paslaptį iš tobulųjų ir prašviesėjusiųjų, uždangsto ją abejonėmis ir atsisako tuo patikėti. Jie galvoja, kad tai ką jie išgirdo yra neįmanoma.

Dėl to būtina, kad žinios, susijusios su džiabarut pasauliu, apie vidinę transformaciją, praktiką ir treniruotę, nebūtų duodamos visiem ir kiekvienam. Jos turi būti saugomos nuoširdžiam realybės siekiančiajam ir tobulam žmogui.

XI 

Žinios apie žmogų susideda iš žinių apie ego (nafs), širdį ir dvasią. Ego yra satanos (velnio) buvimo vieta. Širdis yra angelų susitikimo vieta, o dvasia yra maloningojo Dievo dėmesio centras. Ego kokybės apima šį pasaulį, širdies kokybės - rojų, o dvasios kokybės – vidinę paslaptį.

XII 

Tikintysis prisimena Allahą savo širdyje visą laiką. Prisimenama pastoviai, nes Mylimasis laikomas tarsi brangenybė savo širdyje. 

XIII 

O, mano brangusis! Prisiminimas (zikr) liežuviu yra kual (garsaus sakymo) žinojimas. Tol kol nuoširdus siekiantysis neišlaisvina savęs nuo svarstymų ir intelekto, pastovumas ir susiliejimas yra nepasiekiami. Tol kol tu pilnai nepasišventi savo vidiniam praturtinimui, negali pasiekti tobulo artumo su Allahu. 

XIV 

Jausmai ir intelektas yra dvi stotelės. Jos neveda link Allaho. Abi šios stotelės yra iš kual. Nasut ir džiabarut pasauliai yra kual. Meilė ir ilm al-laduni (įkvėptas žinojimas) yra būsenos. Artumas Allahui nesiderina su kual. 

XV

Realybės paslapties lobis yra susijęs su širdimi, bet ne su liežuviu.

  Toliau >>

Įvadas psl.  1   2   3   4   5   6    7   8   9   10    Žodynas