|
LXV
Pranašai ir šventieji eidavo
keliu taip, kad jokia abejonė nepatektų į širdį. LXVI
Kažkas paklausė šeichą
Saadi - kas yra iniciacija, koks turėtų būti piras
(dvasinis vadovas) ir kas yra mokinystė?
Jis paaiškino, kad iniciacija
yra tada, kai tu laikai piro ranką
ir elgiesi pagal jo patarimus. Tai reiškia atsisakymą įpročių, kai
tu turi nebesielgti anksčiau įprastu būdu, bet sekti piro
pamokymais, bei visą laiką gyventi prisimenant Allahą.
Mokinystė reiškia, kad tu
turi gerbti ir paklusti pirui
tiek esant su juo, tiek ir nebūnat šalia. Tu turi dieną ir naktį
būti Allaho prisiminime, tokiu būdu kaip prisakė tau piras.
Kaip privalomos maldos metu leidžiama atsiliepti tėvams pašaukus,
taip ir gerbiant dvasinį vadovą, jam (pirui)
pašaukus reikia atsiliepti iš karto. Gali suprasti nuolankumą pirui lygiai taip pat, kaip ir nuolankumą Allahui ir Jo pranašui.
LXVII Abdullah Ansari sako: Iš tiesų svarbu yra inicijuojant ir priimant ką
nors į mokinius nuodoti žirkles (nukerpant kelis plaukus nuo galvos),
bei vesti ir padėti dvasiniam mokiniui pasiekti Allahą.
Be tobulo dvasinio vadovo
apmokymo mokinys, kuris tik pradėjo mokytis, negali pasiekti artumo su
Allahu.
LXVIII
Cituojant Hazratą Fudayl
Hamadani sakoma, kad ulemos, teisininkų
ir pamaldžiųjų praktika yra atliekama liežuviu ir todėl tai yra
vokalinis prisiminimas. Pranašų ir šventųjų praktika yra atliekama
širdyje ir todėl tai yra mentalinis arba okultinis prisiminimas.
Kai nebelieka nedėmesingumo užsklandos
ir atsiveria amžinoji šlovė, kai atveriama širdies akis, tada visi
veiksmai pasimato kaip bereikšmiai ir beprasmiai.
LXIX Khavadža Šibli savo
diskursuose rašo, kad asketiškumas arba atsižadėjimas yra dviejų
tipų. Pirmas yra tikrasis. Antras yra metaforiškasis: jis reiškia
valgyti mažai, kalbėti mažai ir mažai bendrauti su žmonėmis.
Tikrasis asketizmas yra širdies veidrodžio nuvalymas, naudojant
mentalinį prisiminimą.
LXX
Šventojo Korano išmokimas
atmintinai yra dviejų tipų. Pirmasis yra iliuzorinis, o antrasis yra
tikrasis - be reikšmės (t.y. mintinai įsimenamas tiktai tekstas bet ne
reikšmės). Išmokti Koraną mintinai yra išoriška ir pasaulietiška.
Tikrasis įsiminimas yra širdimi. LXXI
Susijungimas taip pat yra
dviejų tipų. Vienas yra metaforinis, o kitas tikrasis. Metaforinis
susijungimas yra kada per mentalinį prisiminimą džiabarut
ir lahut pasauliuose, nuoširdus
siekiantysis, visomis savo jėgomis ir visa siela saugantis savo širdį
(nuo pasaulio), gali patirti ekstazę.
Kada metaforinis susijungimas
tampa tobulu, tada pasiekiamas tikrasis susijungimas. Tikrasis
susijungimas reiškia, kad nuoširdus siekiantysis, atsižadėjęs savęs
iškėlimo, garbės, pasitenkinimo savimi, tuštybės ir savo asmenybiškumo,
gali pasiekti susijungimo, vienybės ir ryšio su Allahu stotelę.
LXXII
Tol kol siekiantysis mato
save, jis nepamatys Allaho. Kai siekiantysis nematys savęs tarpe, tada
bus pasiekta tobulos vienybės su Allahu viršūnė.
LXXIII
Tas, kuris, atiduodamas visą
savo širdį ir sielą, neras tikros vienybės su Ali Murtada, bus toli
nuo Allaho: jis nepasieks pastovumo tobulumo stadijoje, nes visi
devyniasdešimt tūkstančių dieviškų ir paslaptingų išminties žodžių,
kuriuos pakylėjimo naktį Allahas įskiepijo šventąjam Pranašui
Muhamedui, visi jie buvo perteikti Hazratui Ali.
Hazratas Ali buvo
nepakartojamas ir, sekdamas šventuoju Pranašu, aplenkė visus.
Kiekvienas iš nuoširdžiai siekiančiųjų, išskyrus vos kelis, kuris
nesekė Hazratu Ali ir neįgavo bei nepuoselėjo tikro ryšio su juo, nuoširdžiausiai
atsiduodamas visa širdimi ir siela, taip ir liks atskirti ir nepajaus
net Allaho pažinimo kvapo, nors ir tūkstančius kartų kartotų
atsidavimo, garbinimo ir asketines praktikas.
LXXIV
Sultonas Ibrahimas bin Adhamas
atskleidė, kad metų metus jis buvo įsitraukęs į pasišventimo,
garbinimo ir asketines praktikas bei griežtas dvasines pratybas ir leido
savo gyvenimą kartu su mokytais, pamaldžiaisiais ir pasišventusiais.
Jis nieko nepasiekė. Jis net negalėjo pajausti Allaho žinojimo kvapo.
Tačiau kada jis sutiko Khavadžą Fudayl bin Ayadą, jis gavo ko troško.
Tai ką jis įgavo jo draugijoje buvo jo pasiekimų viršūnė.
LXXV
Ahmado Al-Ghazalli diskursuose
sakoma, kad sultonas Mahmudas Ghaznavi praleido dvylika metų tobulo
dvasinio vadovo ir mokytojo, ekstazėje paskendusio šeicho Hazrato
Said Ullah iš Kirmano, draugijoje.
LXXVI
Sakoma, kad šeichas
Fariduddinas Attaras, buvo palaimintas Sana Ullaho draugijos ir todėl
pasiekė tobulą susijungimą su Visagalinčiuoju Allahu.
LXXVII
Vieną dieną įvyko tai, kad
Hazratas Umaras, apsvaigęs nuo meilės ir būdamas susižavėjimo bei įsitraukimo (absorbcijos) būsenoje, pastvėrė švento Pranašo
Muhamedo marškinius.
LXXVIII Nedera paprastiems žmonėms
atskleisti savo apsvaigimą meile. Sahv
(blaivumas) yra tai, jog nežiūrint to, kad esi įsitraukęs į
Allaho prisiminimą, ką tu begirdėtum, galėtum tai priimti, suprasti
ir pažinti.
Kai mylintysis yra taip užlietas
meilės Draugui, kad jis gali nebejausti ir nebesuvokti savo paties
buvimo, tada ši stotelė vadinama apžavų, pribloškimo ir ištirpimo.
LXXIX
Zulf
(susivijusios
plaukų sruogos) (poetinis įvaizdis; mistikas įsipainioja juodaplaukės
mylimosios gražuolės (Dievo įvaizdis) plaukuose arba yra pagaunamas
jos plaukų sruogos arkano, vert.) ir zulfayn
stotelėje, Mylimojo kerai ir Allaho pasireiškimo grožis yra širdyje.
Zulfayn įvaizdžio naudojimas parodo Allaho malonės trauką ir tą
paslaptį, kuri slepia dieviškąją esybę. Vidinės transformacijos
troškimas glūdi tikinčiojo širdyje, tačiau be dvasinio vadovo
apmokymo jis negali būti įvertintas ir suprastas.
LXXX
Tikroji praktika yra būti
prisirišusiam prie Allaho dieną ir naktį. Parodomoji praktika yra būti
prisirišusiam prie pasaulio ir pasaulio žmonių. Jei praktikoje tu esi
prisirišęs prie jų, tada tai yra menkinančioji ir niekingoji
stabmeldystė.
LXXXI
Tikrasis vynas tyroje širdyje
(poetinis simbolis, kur vynas yra meilė Mylimąjam (Mylimąjai), vert.) yra ženklas
ir simbolis buvimo Allahe ir nurodo į dorybes, kokybes bei gyvenimo būdą, kurie turi būti transformuoti, kad atitiktų Allaho
kokybes.
Švarus ir apvalantysis vynas įgalina dieviškąjai
malonei nusileisti į tikinčiojo širdį
ir tiesa tampa regima.
Tikroji taverna (poetinis įvaizdis
gyvenimas suprantamas kaip taverna (smuklė) tarp griuvėsių, kur
kiekvienas svaiginasi tam tikros rūšies vynu, vert.) yra širdyje. Tačiau be
tobulo dvasinio vadovo vedimo tas, kuris įsitraukęs į ėjimą keliu,
negali to suprasti.
LXXXII Taverna reiškia ir
simbolizuoja tai, kad meilės lošimo namuose tu gali prarasti savo turtą,
padėtį, sodą, žemę ir viską ką galima įgauti visatoje bei abiejuose pasauliuose.
LXXXIII
Šventyklos
ir vietos stabų garbinimo simboliai yra pakankamai platūs
ir apima net menkiausią mintį apie abu pasaulius, kuri gali užvaldyti širdį.
LXXXIV
Jei piligrimai kelyje suvoktų
garbę ir šlovę kaip tobulumo ženklą ar pasiekimų viršūnę, tai būtų
stabų garbinimas.
LXXXV
Siekiantysis, kuris apie save
galvoja, kaip apie įgijusį autoritetą, galią, didybę ir kilnumą
yra stabmeldys.
LXXXVI
Nepadori yra ta praktika, kai
siekiant šlovės, padėties, gero vardo ir reputacijos, tu įsitrauki
į tuštybę, pasirodymą, savęs aukštinimą ir savęs garbinimą. LXXXVII Džiabarut pasaulyje galios pasaulyje kai apsvaigimas meile nusileidžia į piligrimo širdį ir kai jis, įveiktas intensyvaus meilės saldumo, sama (dvasinio koncerto) metu atsistoja - tam negali būti prieštaraujama. |
