|
L Dvasiškai įkvėptiems įsimylėjusiems
viskas kelyje yra kliūtis, išskyrus Mylimąjį. LI
Siekiančiųjų hakikato
širdis (kai ji yra suderinta ir nukreipta į tikrą tikslą) prašviesėjusiųjų
yra vadinama arka. Bet jei tu neįsidarbinai pas Allahą, o tiktai nori užsitikrinti aukštą socialinį statusą, tada tu elgiesi
bedieviškai. O, mano brangusis! Stenkis subtiliai pajausti džiabarut pasaulio uždangos (apsaugos) pakitimus, kad būtų
suformuota tikroji arka. LII
Keliavimas yra keturių rūšių.
Tai gali būti keliavimas tinkamas ir geras tam tikru laiku. Gali būti
keliavimas malonumui, keliavimas dėl tradicijos, bei tikrasis ir
teisingas keliavimas.
Keliavimas tinkamas ir geras
tam tikru laiku, yra išvyka darbo ar verslo reikalais.
Malonusis keliavimas tai
keliautiavimas Allaho malonumui. Tokiu būdu klajoja kalandarai,
dervišai, fakyrai ir pasitenkinusieji.
Keliavimas dėl tradicijos
tai piligrimystė į Kaabą.
Tačiau nuoširdūs siekiantieji nejaučia tame nei menkiausio Allaho pažinimo
kvapo. Tikrasis keliavimas neįmanomas
be tobulo dvasinio vadovo apmokymo ir vedimo. Jis pasiekiamas sekant Šv.
Pranašu Muhamedu ir būnant pastoviai budriu šalia Allaho.
LIII
Žmonės gimsta iš tėvo ir
motinos. Jų tarpe kai kurie yra mjuminai
(tikintieji), kai kurie yra musulmonai ir kai kurie yra stabmeldžiai.
Be to, tarp jų yra slaptoji grupė ir matomoji grupė. Yra dar vienas, kuris skirtas blogiui. Žmogus sukurtas keturiose
klasėse arba kategorijose. Kai kurie iš žmonių įsitraukę į Allaho
išpažinimą ir pasišventimą jam, o kai kurių elgesys geidulingas ir
malonumų valdomas. Šie įnikę į savęs garbinimą. LIV Pražūtis tiems žmonėms,
kurie paskendę aplaidume, kančiose, savęs garbinime ir savo
nenuosaikių troškimų patenkinime! O mano brangusis! Būk atidus ir nešvaistyk gyvenimo.
Allahas sukūrė tave, kad Jį prisimintum. Todėl atsiduok Allahui ir
atsisakyk meilės pasauliui. Visgi
išmintingi yra tie iš ulemos
ir pamaldžiųjų, kurie nesikabina į nasut
ir malakut pasaulius, bet
praeidami pro juos, apmokyti miuršido,
pasiekia džiabarut pasaulį.
LV
Tie, kurie tikrai myli Allahą, yra
paskendę Allaho prisiminime ir gyvena apsaugoti, nes yra šalia Allaho.
Pranašai įgauna artumą su Allahu pranašų stotelėje, o šventieji
pasiekia tobulumą šventųjų stotelėje. Nematomame pasaulyje
mylintysis tampa Mylimuoju. Mylintysis, kuris Allaho veidrodyje mato
Mylimojo veidą, iš tiesų pats yra Mylimasis, kuris savo Allaho
veidrodyje mato savo veidą, taigi ką mylintysis bematytų, begirdėtų
ir besakytų, visa tai yra tikrasis Mylimasis.
LVI
Kada prašviesėjęs žmogus
panyra giliai ir yra apgaubiamas, jis tampa abejingu kentėjimams,
baimei ir sunkumams. Kas yra baimė, išbandymai ir vargai tiems, kurie
yra išmesti į vandenyną? Ten nėra nei praeities, nei ateities. Visa
yra dabartis, o dabartyje jie patys sau yra laikas.
LVII O, mano brangusis! Meilės viršūnė tai, kad tu gali matyti savo
paties asmenybę kaip Mylimojo asmenybę. Taip kaip stebint vieną žvakę
tūkstantyje veidrodžių, matoma tūkstantis žvakių, nors iš tiesų
visuose veidrodžiuose tėra viena žvakė, lygiai taip viena šviesa švyti
abejose akyse.
Mylintysis
ir Mylimasis yra du vardai. Mylinčiojo stotelė yra talvin
(keitimasis), o Mylimojo stotelė yra kilnumas, didybė, autoritetas
ir jėga. Kada mylintysis nemato savęs tarpe, tada jo paties asmenybė
pasimato jam kaip Mylimojo, o kai jis nemato Mylimojo asmenybės tarpe,
tada jo paties asmenybė pasirodo jam kaip mylinčiojo. Tai didžiausio
susiliejimo meilėje stotelė. Šiame lygyje Mansuras pasakė: Aš
esu Tiesa, o Abu Jazidas Tajfur al-Bistami ištarė žodžius:
Šlovė Mano Didybei!
Todėl
prašviesėjusieji mato save per save, kalba sau iš savęs, girdi save
iš savęs ir siekia savęs iš savęs. Kada siekiantysis su meile užima
stotelę Nėra nieko tik Dievas, tada nelieka nieko išskyrus Absoliutų Aš.
Tačiau tasai, kuris išpažįsta meilę ir gali matyti save tarpe (tarp
savęs ir Mylimojo), yra neištikimas tarp tų, kurie eina prašviesėjimo
keliu.
Žinok,
kad širdis yra langas meilės kelyje ir, kad ji yra tarp dviejų Allaho
pirštelių. Allahas
sukūrė Adomą ir parodė jam savo reiškimąsi jame. Allaho būtyje
nieko nėra be Allaho. Tai reiškia, kad vienoje būtyje nėra dviejų būčių,
bet tik viena ir ši viena yra Allaho būtis.
LVIII
Šeichas Saadi siekė Khavadžos Khidro mokinystės, kuris patarė jam, kad norint išvengti
pomirtinio pasaulio kančių ir kankinimų, jis turi pastoviai siekti išganymo
ir atleidimo. Tu turi visa savo širdimi ir nuolankiai atsiduoti
tarnystei Draugui ir visą laiką būti įsitraukusiam į praktiką.
Pasaulietiški žmonės tiki,
kad yra Allahas ir kad jis yra amžinas ir visagalintis, bet dėl tokio
tikėjimo nepasiekiamas artumas su Allahu. Kokį kelią nuoširdūs
siekiantieji bepasirinktų, artumas su Allahu negalės būti pasiektas
be dvasinio vadovo vedimo. Nėra kito būdo kaip pasiekti artumą su
Allahu, kaip tik per buvimą dvasinio vadovo draugijoje, kontaktą su
juo ir apmokymą. LIX
Šeichas Dhun-Nun al-Misri
apmokydamas dvasinius mokinius sakydavo, kad pradinėje alam
al-malakut (savistovaus pasaulio) stadijoje jis sušuko: O,
Allahe! Kur Tu esi? Kur Tavęs ieškoti? Pasigirdo balsas: Aš
esu tavo širdies prisiminime. Khavadža Abu Jazidas Tajfur
al-Bistami sako, kad pradinėje stadijoje jis užklausė: O,
Allahe! Kur yra kelias? Kaip galiu aš būti išlaisvintas?
Atsklido balsas: Iš
visų kelių geriausias yra širdies kelias. Khavadža
Šibli sako, kad pradinėje stadijoje jis užklausė: O,
Allahe! Kur Tu
esi? Kur aš galiu Tave surasti?
Balsas atsakė: Aš esu tyros
širdies tyliame prisiminime, bet ne garsiame prisiminime. LX Šeichas
Ahmedas al-Ghazzali sako, kad tas, kuris neturi dvasinio vadovo, neturi
religijos. Kas neturi religijos, neturi prašviesėjimo. Jis iš tiesų neįgavęs
nei pajautimų, nei subtilumų. Kas neįgavęs pajautimų ir subtilumų,
neturi meilės. Jis neturi dvasinio vadovo. Šventieji
yra po mano skraiste: prašalaitis negali jų atpažinti.
LXI
Jeigu dvasinis mokinys gavo
malonę būti savo dvasinio mokytojo draugijoje, bet negavo rūbų ir
kepurės, tada jo dvasinei mokinystei kažko trūko, nes mokinystės
tikslas yra rūbas ir kepurė, gauti iš dvasinio mokytojo, taip pat,
kad būti apšviestam, mokinys turi du kartus pagarbiai atsiklaupti,
parodydamas dėkingumą.
LXII
Yra dvi dervišų klasės. Yra
tam tikri dervišai, kurie, atsisakydami turto ir padėties, išlaisvina
save nuo pasididžiavimo, garbės ir viršumo kompleksų ir tampa
pasitenkinusiais tuo kas yra. Antroji dervišų klasė po atsižadėjimo
pasišvenčia nusižeminimui ir paklusnumui.
Antroji dervišų klasė yra
tinkama sėdėti ant sadžada (maldos
kilimėlio), priimti mokinius, dvasiškai apmokyti, vesti ir nukreipti
kitus. Net po atsižadėjimo ši klasė renkasi vienatvę ir
pasitenkinimą su ta mintimi, kad daug kontaktų su pasaulietiniais žmonėmis
atneša savų trikdymų ir neatidumo pavojų.
Žmonės iš pasaulio ateina
pas juos ir siūlo jiems kažką. Net jei tai yra leistini ir įstatymui
neprieštaraujantys dalykai, jie jų nepriima. Jie apsaugo save nuo žmonių
iš pasaulio. Jie laikosi vienatvės. Jie bėga nuo žmonių taip, kaip
žmonės bėga nuo liūto. LXIII Khavadža Abdullah Ansari tvirtina, kad vien žodžiais ir veiksmais tu negali pasiekti priėjimo prie malakut pasaulio, tačiau, suderinus savo širdį, įmanoma gauti priėjimą prie džiabarut pasaulio. LXIV
Kuo dervišas daugiau turi,
tuo daugiau pavojų jį tyko. Kuo daugiau pavojų, tuo daugiau kovos ir
trikdymų. Kuo daugiau kovos, tuo daugiau neramumo. Ten kur daugiau
neramumo, ten daugiau pareigų. Jei daugiau pareigų, daugiau prašinėjimo.
Daugiau prašinėjimo, daugiau kančios. Tiems, kurie
turi pareigų, pinigų
leistina turėti tik pagal jų poreikius, bet ne daugiau, nes tai sukurtų
pavojus. Siekiančiajam, kuris yra įsitraukęs ir paniręs į praktiką, turėti šiek tiek pinigų maistui, apsirengimui ir
pastogei yra būtina. Nes jei jis atsisakytų jų visai, tada jis
priklausytų nuo kitų. Jis būtų įtrauktas į godumą, o godumas yra
viso blogio motina.
Visgi,
turtingas žmogus, kuris pasižymi atsakingumu ir supratingumu yra didžiai
palaimintas, tačiau tas, kuris nepasižymi atsakingumu ir supratingumu,
yra įtraukiamas į šiurpias aplinkybes ir aplink tykančius pavojus.
Jis nutolsta nuo Allaho. |
Copyright © 2001 Webmaster All rights reserved