L 

Dvasiškai įkvėptiems įsimylėjusiems viskas kelyje yra kliūtis, išskyrus Mylimąjį.

LI 

Siekiančiųjų hakikato širdis (kai ji yra suderinta ir nukreipta į tikrą tikslą) prašviesėjusiųjų yra vadinama arka. Bet jei tu “neįsidarbinai” pas Allahą, o tiktai nori užsitikrinti aukštą socialinį statusą, tada tu elgiesi bedieviškai. 

O, mano brangusis! Stenkis subtiliai pajausti džiabarut pasaulio uždangos (apsaugos) pakitimus, kad būtų suformuota tikroji arka.

LII

Keliavimas yra keturių rūšių. Tai gali būti keliavimas tinkamas ir geras tam tikru laiku. Gali būti keliavimas malonumui, keliavimas dėl tradicijos, bei tikrasis ir teisingas keliavimas. 

Keliavimas tinkamas ir geras tam tikru laiku, yra išvyka darbo ar verslo reikalais. 

Malonusis keliavimas – tai keliautiavimas Allaho malonumui. Tokiu būdu klajoja kalandarai, dervišai, fakyrai ir pasitenkinusieji. 

Keliavimas dėl tradicijos – tai piligrimystė į Kaabą. Tačiau nuoširdūs siekiantieji nejaučia tame nei menkiausio Allaho pažinimo kvapo. 

Tikrasis keliavimas neįmanomas be tobulo dvasinio vadovo apmokymo ir vedimo. Jis pasiekiamas sekant Šv. Pranašu Muhamedu ir būnant pastoviai budriu šalia Allaho. 

LIII 

Žmonės gimsta iš tėvo ir motinos. Jų tarpe kai kurie yra mjuminai (tikintieji), kai kurie yra musulmonai ir kai kurie yra stabmeldžiai. Be to, tarp jų yra slaptoji grupė ir matomoji grupė. Yra dar vienas, kuris skirtas blogiui.

Žmogus sukurtas keturiose klasėse arba kategorijose. Kai kurie iš žmonių įsitraukę į Allaho išpažinimą ir pasišventimą jam, o kai kurių elgesys geidulingas ir malonumų valdomas. Šie įnikę į savęs garbinimą.

LIV 

Pražūtis tiems žmonėms, kurie paskendę aplaidume, kančiose, savęs garbinime ir savo nenuosaikių troškimų patenkinime! O mano brangusis! Būk atidus ir nešvaistyk gyvenimo. Allahas sukūrė tave, kad Jį prisimintum. Todėl atsiduok Allahui ir atsisakyk meilės pasauliui. 

Visgi išmintingi yra tie iš ulemos ir pamaldžiųjų, kurie nesikabina į nasut ir malakut pasaulius, bet praeidami pro juos, apmokyti miuršido, pasiekia džiabarut pasaulį. 

LV 

Tie, kurie tikrai myli Allahą, yra paskendę Allaho prisiminime ir gyvena apsaugoti, nes yra šalia Allaho. Pranašai įgauna artumą su Allahu pranašų stotelėje, o šventieji pasiekia tobulumą šventųjų stotelėje. 

Nematomame pasaulyje mylintysis tampa Mylimuoju. Mylintysis, kuris Allaho veidrodyje mato Mylimojo veidą, iš tiesų pats yra Mylimasis, kuris savo Allaho veidrodyje mato savo veidą, taigi ką mylintysis bematytų, begirdėtų ir besakytų, visa tai yra tikrasis Mylimasis. 

LVI 

Kada prašviesėjęs žmogus panyra giliai ir yra apgaubiamas, jis tampa abejingu kentėjimams, baimei ir sunkumams. Kas yra baimė, išbandymai ir vargai tiems, kurie yra išmesti į vandenyną? Ten nėra nei praeities, nei ateities. Visa yra dabartis, o dabartyje jie patys sau yra laikas. 

LVII 

O, mano brangusis! Meilės viršūnė – tai, kad tu gali matyti savo paties asmenybę kaip Mylimojo asmenybę. Taip kaip stebint vieną žvakę tūkstantyje veidrodžių, matoma tūkstantis žvakių, nors iš tiesų visuose veidrodžiuose tėra viena žvakė, lygiai taip viena šviesa švyti abejose akyse. 

Mylintysis ir Mylimasis yra du vardai. Mylinčiojo stotelė yra talvin (keitimasis), o Mylimojo stotelė yra kilnumas, didybė, autoritetas ir jėga. Kada mylintysis nemato savęs tarpe, tada jo paties asmenybė pasimato jam kaip Mylimojo, o kai jis nemato Mylimojo asmenybės tarpe, tada jo paties asmenybė pasirodo jam kaip mylinčiojo. Tai didžiausio susiliejimo meilėje stotelė. Šiame lygyje Mansuras pasakė: ”Aš esu Tiesa”, o Abu Jazidas Tajfur al-Bistami ištarė žodžius: “Šlovė Mano Didybei!” 

Todėl prašviesėjusieji mato save per save, kalba sau iš savęs, girdi save iš savęs ir siekia savęs iš savęs. Kada siekiantysis su meile užima stotelę “Nėra nieko tik Dievas”, tada nelieka nieko išskyrus Absoliutų Aš. Tačiau tasai, kuris išpažįsta meilę ir gali matyti save tarpe (tarp savęs ir Mylimojo), yra neištikimas tarp tų, kurie eina prašviesėjimo keliu.

Žinok, kad širdis yra langas meilės kelyje ir, kad ji yra tarp dviejų Allaho pirštelių.

Allahas sukūrė Adomą ir parodė jam savo reiškimąsi jame. Allaho būtyje nieko nėra be Allaho. Tai reiškia, kad vienoje būtyje nėra dviejų būčių, bet tik viena ir ši viena yra Allaho būtis. 

LVIII 

Šeichas Saa’di siekė Khavadžos Khidro mokinystės, kuris patarė jam, kad norint išvengti pomirtinio pasaulio kančių ir kankinimų, jis turi pastoviai siekti išganymo ir atleidimo. Tu turi visa savo širdimi ir nuolankiai atsiduoti tarnystei Draugui ir visą laiką būti įsitraukusiam į praktiką. 

Pasaulietiški žmonės tiki, kad yra Allahas ir kad jis yra amžinas ir visagalintis, bet dėl tokio tikėjimo nepasiekiamas artumas su Allahu. Kokį kelią nuoširdūs siekiantieji bepasirinktų, artumas su Allahu negalės būti pasiektas be dvasinio vadovo vedimo. Nėra kito būdo kaip pasiekti artumą su Allahu, kaip tik per buvimą dvasinio vadovo draugijoje, kontaktą su juo ir apmokymą.

LIX 

Šeichas Dhun-Nun al-Misri apmokydamas dvasinius mokinius sakydavo, kad pradinėje alam al-malakut (savistovaus pasaulio) stadijoje jis sušuko: “O, Allahe! Kur Tu esi? Kur Tavęs ieškoti?” Pasigirdo balsas: “Aš esu tavo širdies prisiminime.” 

Khavadža Abu Jazidas Tajfur al-Bistami sako, kad pradinėje stadijoje jis užklausė: “O, Allahe! Kur yra kelias? Kaip galiu aš būti išlaisvintas?”  Atsklido balsas: “Iš visų kelių geriausias yra širdies kelias.”