Šariatas nustato išdalinti penkis iš dviejų šimtų dinarų labdarai (zakatui). Bet praktikuojantys tarikatą sako, kad iš dviejų šimtų dinarų tik penki turi likti, o likusi dalis turi būti atiduota labdarai. 

Zakatas yra privalomas laisvam žmogui. Vergai yra išimtis. Tol kol tu nesi laisvas nuo savęs garbinimo ir egoizmo tironijos, tol tu nesi tarp laisvų žmonių. Tol kol tu nesi laisvas, zakatas nėra tau privalomas. Jei žaviesi savimi, pirmiausiai turi išsilaisvinti iš egoizmo pančių, taip kad galėtum mokėti tikrąjį zakatą. 

Zakatas yra privalomas sveiko proto žmonėms, sulaukusiems pilnametystės. Jis neprivalomas nestabilaus proto, nesubrendusiems žmonėms. Anot prašviesėjusiųjų, apsileidęs ir sau pasišventęs žmogus nėra nei stabilaus proto, nei subrendęs. Būtina, kad pirmiausiai išvaduotum save iš asmeniškumo pančių tam, kad galėtum mokėti tikrą zakatą. 

IV 

Tikrieji turtai yra Allaho paslaptis. Prašviesėjusiųjų širdys yra Jo turtas. Prašviesėjusieji turi dalinti Allaho paslapčių zakatą iš savo lobyno paklydėliams ir neišmanantiems. 

V 

Žmogaus širdis yra Kaaba. Šventasis Pranašas pasakė: “Žmogaus širdis yra Allaho būstas”. Kitą kartą šventasis Pranašas pasakė: “Žmogaus širdis yra Allaho sostas”. 

Žmogaus buvimas yra giminingas keturiom sienom. Jei abejonių, nepasitikėjimo ir nedieviškų objektų uždanga yra patraukiama, tada širdies dvaro kieme bus regima Visagalinčiojo Allaho vizija. Tai yra tikroji piligrimystė į Kaabą. 

Tikrosios piligrimystės prasmė yra ta, kad tu taip ištrintum save, kad taptum dorovingas tiek išorėje, tiek viduje ir širdis įgautų Visagalinčiojo Allaho savybes. 

VI 

Yra keturios žmonių grupės. Pirmąją grupę sudaro dauguma. Jie pasižymi išoriniu ritualų atlikimu ir eina šariato keliu. Šie žmonės stovi ant pirmojo iš keturių meilės Allahui laiptelių. Jų mirtis šioje būsenoje bus tolygi mirčiai, siekiant išorinių dalykų. 

Antroji grupė yra pažengusios daugumos. Ši grupė turi polinkį į dvasingumą. Tačiau, kadangi šiai grupei priklausantieji nepažįsta vidinių paslapčių, jie kartais vaikosi šio pasaulio, o kartais anapusinio pasaulio. Jų vidinės akys pilnai nušviestos vidine šviesa. Šią grupę sudaro tarikato pasekėjai. 

Trečiąją grupę sudaro įpatingieji. Jie vadinami realybės ieškančiais žmonėmis. 

Ketvirtoji grupė susideda iš kelių išrinktųjų, kurie vadinami prašviesėjusiais. 

VII 

Pranašai yra kaip daktarai, kurie pasiūlo ligoniams skirtingus vaistus, priklausomai nuo ligos. Pranašai taip pat skiria vaistus priklausomai nuo dvasinio žmogaus imlumo ir nuo vidinių ligų. Jie dovanoja pažinimo dovaną, kad dvasiškai nesveikas žmogus, pilnai pasveikęs, galėtų prašviesėti. 

VIII 

Visi dalykai šiame pasaulyje yra Jo veidrodis. Iš tiesų, visa yra viena, bet pasireiškimo būdai skiriasi, panašiai kaip ta pati reikšmė gali būti paaiškinta naudojant skirtingus žodžius. Taigi tėra Vienas ir tiktai Vienas, bet skiriasi pasireiškimai. Negali būti abejonių, kad “Allahas persmelkia viską”. 

Visgi žmogus užima aukščiausią padėtį tarp to kas sukurta. Žmogus yra Allaho atvaizdas. Žmonės skiriasi vieni nuo kitų. Kai kuriems yra suteiktas viršumas virš kitų. 

IX 

Pirmiausiai Allahas apreiškė Save iš Savęs ir iš Savo šviesos išskyrė vieną šviesą, parodydamas Save Sau, bei parodydamas Sau Savo šlovę. Tai buvo Mylintysis, Meilė ir Mylimasis. 

X 

Kai Allahas atskyrė Muhamedo šviesos ratą, visa visata su visomis savo savybėmis buvo čia, šiame rate. Po to Allahas šį Muhamedo šviesos ratą pavertė į žvaigždę ir žiūrėjo į ją su meile aštuoniasdešimt tūkstančių metų ir su pasididžiavimu septyniasdešimt tūkstančių metų. 

Iš šios šviesos Jis sukūrė ugnį ir iš ugnies Jis sukūrė vėją, iš vėjo Jis sukūrė vandenį, o iš vandens Jis padarė dulkes… galiausiai Jis iš keturių elementų sukūrė Adomą. Kai forma buvo baigta, tada Jis sujungė visus keturis elementus. 

Pirmiausiai galvoje buvo šviesa, po to ugnis akyse, vėjas bamboje ir vanduo po liežuviu. Dulkės atsidūrė dešinėje pusėje... Visa kas yra visatoje, visa tai buvo įdėta į žmogų. 

Taip kaip sukurtame pasaulyje yra keturi metų laikai, taip vaikystė yra žiema, jaunystė yra pavasaris, pasyviai praleistas laikas yra vasara, o senatvė yra ruduo. 

Liežuvis gauna saldų vandenį iš širdies. Nosis ima rūgštų vandenį iš plaučių, o akys gauna aitrų vandenį iš kepenų. 

Išmintis yra prote, drovumas yra akyse, supratimas yra ausyse, žinojimas yra krūtinėje ir meilė yra širdyje. 

Allahas sukūrė keturis elementus. Pirmiausia Jis sukūrė ugnį, vėliau vėją, po to vandenį ir galiausiai dulkes. 

XI 

Einantiems keliu pirmiausia yra šariatas. Toliau seka tarikatas. Po to yra ma’rifat (žinojimo) stotelė. Vėliausiai pasiekiama hakikat stotelė. Pasiekus šią stotelę, viskas yra duodama ko bepaprašytum. 

XII 

Šventieji ir šeichai atsidurs tokioje padėtyje, kad ant jų pečių bus gudri (rūbas pasiūtas iš smulkių gabaliukų). Kiekviename tokiame gudri bus be galo daug siūlų. Tai matydami, jų mokiniai, pasekėjai ir atsidavusieji įsitvers šių siūlų ir tvirtai laikysis kiekvieno siūlelio. 

Šių gudri malonės dėka mokiniai ir pasišventusieji galės, nežiūrint teismo dienos siaubo ir nelaimių, saugiai įeiti į rojų, tokiu būdu įveikdami atstumą, kuriam praeiti paprastai reikėtų trisdešimties tūkstančių metų. Nepatirs jie tame jokio sunkumo.

 XIII 

Pirmasis dalykas, tapęs privalomu žmogui, yra pažinimas (džinai ir žmonės buvo sukurti, kad galėtų garbinti). 

XIV 

Buvo toks Dievo apšviestas dervišas, kuris buvo įpratęs visa ką gaudavo išdalinti kitiems dervišams. Jis gyveno savo lūšnelėje ir niekam neleisdavo praeiti neapdovanotam. Vieną sykį atėjo pas jį du pasiekusieji tobulumą dervišai ir paprašė vandens. 

Dervišas įėjo į savo trobelę ir grįžo su dviem miežiniais paplotėliais ir puodeliu vandens. Atėjusieji dervišai buvo alkani. Jie paėmė paplotėlius ir išgėrė vandenį. 

Po to vienas pažvelgė į kitą ir pasakė: “Visgi šis dervišas savo darbą atliko gerai. Dabar mes turime kažką padaryti dėl jo. Gal duokime jam šį pasaulį.” Antrasis dervišas atsakė: “Jei jam bus duotas šis pasaulis jis įsitrauks į nuodėmę”. Pirmasis dervišas tada ištarė: “Dervišai yra dosnūs tuo ką turi. Jam duodamas pasaulis, kad jis užsidirbtų anapusinį pasaulį”. 

Jie pasimeldė šeimininko labui ir išėjo. Šis dervišas, kuris juos svetingai sutiko, pasiekė tokią aukštą dvasinę padėtį, kad kiekvieną dieną alkaniems ir vargšams jis gausiai išdalindavo daugybę maisto. 

Tas, kuris pasiekia Visagalinčiojo Allaho pažinimą, nevaikštinėja kartodamas: “Allah! Allah!” Tas, kuris taip daro, iš tiesų yra nepažinęs. Sakoma, kad: “Tas, kuris pasiekia Kūrėjo ir Globėjo pažinimą, tampa nebyliu ir luošu”. 

Tobulų prašviesėjusiųjų būsena yra aukščiau prisiminimo stotelės, nes prisiminimas taip pat reiškia atskirumą, o atskirumas, anot prašviesėjusių žmonių, yra defektas. Korane sakoma: “Kur tu bebūtum, Allahas yra su tavimi”. 

XVI 

Žmonės kartoja: “Nėra dievo, tiktai Dievas ir Muhamedas yra Dievo pranašas”, bet jie nesupranta kas yra nebūtis ir būtis, kas yra neigiama ir Kas yra patvirtinama. Šis tikėjimo teiginys reiškia, kad be Allaho, Vienintelio ir Aukščiausiojo, nėra kitos būties ir, kad šventasis Pranašas Muhamedas yra Allaho pasireiškimas. 

Vadinasi, siekiantysis neturėtų įsileisti minčių apie kažką kitką, bet turėtų žinoti, kad Vienintelis Absoliutas esti visame. Korane sakoma: “Kur tu bepažvelgtum, visur yra Allaho pasireiškimai”. 

XVII 

Tie iš ulemos, tie dervišai ir tie einantieji prašviesėjimo keliu, kurie nėra pilnai atsidavę, ir kurie nebuvo apdovanoti kokio nors dvasinio mokytojo draugija, jiems nėra leista patirti Allaho paslaptį. Nors jie dėvėtų apsiaustą, tiurbaną ar sufijų drabužius, viduje jie nugrimzdę į godumą, geidulingumą ir kūniškus troškimus. 

Jie taip apsirengę ne dėl Allaho praktikos, bet per tai jie siekia prestižo, galios ir turtų. Ko verti jų tikėjimo liudijimai, jų pasninkas ir maldos? 

XVIII 

Jei tu norėtum įeiti į prašviesėjusiųjų ratą, tada turėtum atsisakyti savo būties ir savo asmeniškumo. Jei tu neatmeti ir neatsisakai savo asmeniškumo, net jei esi apsirengęs kaip sufijus, tu negali pasiekti žinojimo tikslo. 

XIX 

Tie, kurie eina prašviesėjimo keliu, bet nėra pilnai atsidavę, negali pasiekti Allaho pažinimo be tobulo dvasinio mokytojo draugijos, be to jie negali pasiekti džiabarut pasaulio pirmiausiai nepripildę savo asmeniškumo. Jie lieka klaidžioti nasut ir malakut pasauliuose. Jie yra malonumų siekiantieji ir nori pripažinimo bei šlovės. 

XX 

Dvasinis mokinys bet kokiose sąlygose neturi vengti vykdyti savo dvasinio vadovo įsakymų. Ką jam benurodytų – maldą ar kokį nors elgesio būdą – mokinys turėtų sutelkti tam visą dėmesį ir nedvejodamas tai praktikuoti. 

Dvasinis mokinys, atkakliausiai sekdamas ir paklusdamas dvasiniam vadovui, turi stengtis pasiekti tokią stadiją, kai pats dvasinis vadovas tampa savo mokinio “šukomis”. Širdimi turi būti priimta tai, kad ką dvasinis vadovas benurodytų savo mokiniui atlikti ar praktikuoti yra paties mokinio naudai.

Dvasiniam mokiniui būtina atidžiai priimti visa ką jis beišgirstų iš savo dvasinio mokytojo ir vadovo. Jis turi geriausiu būdu atlikti tas maldas ir tą rutiną, kurią jam bepriskirtų mokytojas.

XXI 

Tu turi miegoti švarus, nes, taip miegant, ant tavęs liesis Allaho palaiminimai. Kai tu miegi švarus, tada Allahas paskiria tam tikrą angelą būti prie tavęs kol tu pabusi. Tas angelas meldžiasi dėl tavo išganymo. 

XXII 

Jei tu sėdi ant maldos kilimėlio po rytinių maldų, o taip pat meldiesi iš karto po saulėlydžio, tu būsi įleistas į rojų. Jei su tavimi yra septyniasdešimt žmonių, visi jie ras rojaus vartus atvirus.

XXIII 

Ieškantieji Allaho turi praeiti keturias stadijas. Pirmoji yra šariato stadija. Sekanti yra tarikato  stadija, o trečioji yra ma’rifato stadija. Kai tu įrodai, kad esi vertas ir gerai pasiruošęs, ir jei buvai pastovus bei tvirtas, tik tada tu pasieksi ketvirtąją stadiją, vadinama hakikatu. Jei tu pasiekei šią stadiją, viską gausi ko bepaprašytum.

XXIV 

Jeigu perskaičius Allaho vardą ir paskaičius Koraną tavo širdis nesuminkštėja ir nesutvirtėja tavo tikėjimas, bet vietoj to tu vis dar pasiduodi malonumams, nėra abejonės, kad tai yra viena iš didžiausių nuodėmių. Jei tu aukščiau to, tada tu esi tikintysis, bet jei tu nukrenti žemiau šio lygio, tada esi išdavikas.