|
Trečia
Dalis Jei tu eini meilės keliu, tu
prarasi savo vardą ir savitumą.
Jei kas
nors ką nors gavo, gavo tai tarnaudamas.
Sielos
vystymui malda yra didžiausia būtinybė.
Malda yra
paslaptis ir misterija, kurią žmogus patiki Allahui.
Be maldos
nėra kito būdo išreikšti savo paslaptį (Allahui). Žmonės
malda išreiškia tikėjimą Allahu. Todėl maldoje jie turi stengtis gerai save
išreikšti.
Sugėdinti
turėtų būti tie tikintieji, kurie nesimeldžia nustatytu laiku ir
vargas tiems, kurie negarbina Allaho.
Jei nori
apsaugoti save nuo pragaro ugnies, turi stengtis vykdyti savo praktikos
ir maldų Allahui prievoles.
Allaho
akyse nėra geresnio dalyko kaip malda.
Tobuli ir
nuoširdūs siekiantieji neužsiima argumentacija. Vietoj to jie yra tylūs
ir pagarbūs. Negalima
priartėti prie Allaho be tobulo dvasinio vadovo ir mokytojo draugijos.
Mjumino
(tikinčiojo)
širdis visą laiką tyliai mena Allahą. Tuo būdu ji gauna amžinąjį
gyvenimą.
Paprasto musulmono širdyje
Allahas nėra prisimenamas. Todėl ji (širdis) yra mirusi.
Pranašai ir šventieji visą
laiką paslapčia prisimena Allahą.
Iš slapto prisiminimo ir
tikrosios maldos susideda savęs atsižadėjimas.
Fana
(asmeniškumo
sunaikinimas) pasiekiama per meilę. Tas, kuris myli Allahą, pasineria
į Allahą ir pasimeta Allahe. Tas, kuris tokiu būdu susijungia su
Allahu, tampa Allaho veidrodžiu. Allahas sako: O,
žmonės!
Aš jumyse. Kodėl Manęs
nematote? Kadangi
Allahas yra širdyje, todėl širdis yra Allaho sostas ir buveinė.
Dulkių
fantome (Korane
sakoma, kad žmogus buvo padarytas iš dulkių, vert.), Jisai yra
kalbantysis, klausantysis ir matantysis. Jis yra Tas, Kuris nukreipia ir
veda.
Dieviškos paslapties dovana
neduodama nenusipelniusioms masėms.
Tas, kuris pamaitina alkstantį,
yra išlaisvinamas nuo pragaro baisumų. Allahas išpildo tūkstantį jo
norų.
Netikrai prisiekti tai
griauti savo paties namus. Namai tada atskiriami nuo palankumo ir
malonių.
Ketvirtoje saluko
(dvasinės kelionės) stotelėje nuodėmė yra jei, išgirdus Allaho
vardą arba šventą Koraną, Allaho didybės veikiama nesušvelnėja
tavo širdis ir nesustiprėja tavo tikėjimas.
Allachas viską valdo. Neturėtum
vengti pildyti jo komandas.
Paklusnumas Allaho vadovavimui
garantuos tau visa, ko tu bepanorėtum. Prašviesėjusiojo malda yra commemoratio cordis. Kada Visagalintis Allahas
sukūrė Adomą, Jis jam pasakė: Melskis! Kada
jis (Adomas) parpuolė ant žemės, jo širdis skendėjo meilėje, jo siela
pasiekė artumą ir jo galvoje įsivyravo vienybę.
Kai prašviesėjęs pažvelgia
į vienybės pasaulį ir į dieviškos šlovės didybę, tada jis tampa
aklas tokiu būdu, kad nebegali žvelgti į kitką.
Prašviesėjusiųjų moto
tikėjimas yra šviesa, kuri apšviečia žmogų. Jei nebūtų mirties angelo,
pasaulis nebūtų vertas saujos miežių. Todėl tradicijose sakoma, kad
Mirtis yra tiltas ir, praeidamas jį, draugas susijungia su Draugu.
Visgi, tas yra silpniausias iš
žmonių, kuris nesilaiko savo žodžių.
Pasaulyje viskas mirtinga ir jo užsiėmimai
yra niekam verti.
Tas yra dervišas,
kuriam nieko kito nereikia ir kuris nieko kito netrokšta, bet tik
amžino Dievo grožio, nes visa kas sutverta tėra veidrodis ir pasireiškimas
Jo amžino puikumo. Taigi, jis mato savo Tikslą visuose dalykuose.
Siekiantysis turi pastoviai ir
visuomet su didžiausiu tikėjimu ir uolumu siekti savo tikslo.
Tu turi žinoti kas yra
tikslas. Lai būna žinoma, kad tikslas yra tie patys kančia ir
skausmas: ar tai būtų hakiki (tikra), ar madžiazi (netikra).
Netikra kančia čia suprantama šariato
reikalavimų vykdymas pradžioje. Iš tiesų, prašviesėjęs žmogus
tampa savistoviu. Jis nei tikisi ko nors iš kieno nors, nei ko nors
bijo. Allahas apie tokius žmones sako: Šventieji
neturi baimės ir vargo.
Malda yra terpė per kurią
pasiekiamas tarnavimas Allahui.
Prašviesėjęs žmogus yra
tas, kuris atsižada abiejų pasaulių ir išlaisvina tokiu būdu save.
Jie tu pamaitini alkstantįjį,
tu užsidirbi palaiminimus sau. Tavo labdaringas alkstančiųjų
maitinimo veiksmas sukuria septynias užsklandas tarp tavęs ir pragaro.
Jei tu prisieki melagingai, užsitarnauji
nelaimes ir nemalonę ne tik sau, bet ir artimiesiems savo namuose.
Namai tada atskiriami nuo Allaho malonių.
Garsus juokas pats savaime yra
nuodėmė.
Tu iš viso neturi juoktis
prie kapo. Kapinės yra ta vieta, kur tu gali gauti pamoką. Tai ne
vieta linksmybėms. O, mano brangusis! Kuo daugiau tu esi įsitraukęs
į pasaulietinius reikalus, tuo toliau nuo Allaho tu esi. Kuo daugiau
skiri jėgų savo užsibrėžtam uždaviniui, būtent Allaho
prisiminimui, panašiai kaip atsiduodamas pasaulietiniams reikalams, tuo
geriau tau.
Kuo labiau priartėji prie
pasaulio žmonių, tuo labiau nutolsti nuo Allaho.
Visi mes turime išeiti į
didelę kelionę. Tam mes visi turime pasistengti save atitinkamai paruošti.
Tikriausiai nėra didesnės
nuodėmės už skriaudą, padarytą tikintiesiems. To darymas
neabejotinai užtraukia švento Pranašo Muhamedo nemalonę.
Mylintysis ir Mylimasis yra, iš
tiesų, vienas ir tas pats. Visa tai yra Vienatinio šlovė. Kitais žodžiais
- vienas mato Vieną.
Nėra didesnės ir pražūtingesnės
nuodėmės nei įskaudinti, pakenkti ar nusigręžti nuo savo brolio
musulmono.
Religiniai autoritetai, sukaupę
plačias žinias, su savimi neturės jokių žinių, išsimokslinimo ar
pamaldumo kai įeis į rojų. Bet, nežiūrint to, Dievoti žmonės ir
šventieji turės su savimi net ir rojuje savo ypatingą meilės žymę!
Gera draugija yra geriau nei
padaryti gerą darbą, tuo tarpu bloga draugija yra blogiau už blogą
darbą.
Dievo apšviestas žmogus yra
pasaulio priešas ir, žinoma, Allaho draugas.
Dievo apšviestas žmogus
paniekina pasaulį, nes pasaulyje be priešiškumo ir pavydo nieko nėra.
Iš to seka, kad pasišventęs pasauliui žmogus yra toli nuo Allaho.
Žmogus visko gali pamatyti
dvasinio prašviesėjimo kelyje. Kai žmogus priartėja prie Allaho ir
patiria susijungimo palaimą, tada, žinoma, jis nustoja verkti (dėl
atskirumo).
Palaiminti yra tie šių laikų
dervišai, kurie sėdi kartu, rodydami vienas kitam meilę ir nuoširdumą,
nes taip jie įgauna vidinį tyrumą.
Negeri, iš tiesų, yra tie dervišai, kurie nesusitinka su kitais ir laikosi nuošaliai. Tai nėra
gerai.
Teismo diena yra neabejotinas
dalykas.
Mylinčiojo širdis yra meilės
aukuras. Kas į ją beateitų sudega ir išnyksta.
Mylinčiojo nerimas būna ligi tol,
kol jis pamato Mylimąjį. Kai tik jis pamato savo Mylimąjį, jis nutyla
ir nusiramina, taip kaip upės yra triukšmingos kol neįsilieja į
vandenyną, o kai susilieja su vandenynu, nurimsta visam laikui.
Visgi, tie myli Allahą, kurie
po rytmetinės maldos Allahui, pastoviai išlieka savo mintyse su Draugu
iki pat kitos rytinės maldos.
Yra tokie mylintieji Allahą,
kuriuos Allaho meilė padarė tokiais ramiais, kad jie nebežino ką
nors kita esant pasaulyje.
Tu, iš tiesų, tikrai myli
Allahą, jei pašalini iš širdies mintis apie abejus pasaulius.
Tu tikrai myli Allahą, jei su
malonumu sutinki kančias ir skausmą, gautus iš Draugo.
Tu tik tada tikrai myli Allahą,
kai nutrauki meilės ryšius su savo tėvais, broliais ir sūnumis, bei pašventi
save vien tik Allahui ir Jo Pranašui. Mylintys Allahą tiesiogiai girdi ką sako Draugas.
Nėra intensyvesnės ugnies už
meilės ugnį.
Iš tiesų, būti paklusniu ir
bijoti Draugo yra meilės ženklas.
Kada įeini į meilės Draugui
kelią, tampi neegzistuojančiu.
Kai širdyje neši meilę, tu
nejauti nei menkiausio nepatogumo dėl neturto, alkio ir asketizmo.
Iš tiesų, tas yra įkalintas,
kuris dedasi pamaldžiu.
Visą laiką būk pasiruošęs
mirčiai. |
