XXXIII 

Iliuzinė arba parodomoji stabmeldystė pasireiškia, kai atlikdamas veiksmus ir stumiamas įpročio, tu sieki garbės ir šlovės tarp žmonių, t.y. kada žmoniją tu pastatai tarp savęs ir Allaho, kad žmonės palengvintų sunkumus ir tikiesi neprašytos labdaros iš jų. Tai reiškia tikėjimo perkėlimą į kitus žmones ir pasikliovimą kitais, o ne Allahu. Palikimas vietos tokioms mintims ir tokiems dalykams savo širdyje reiškia stabmeldystę. Nuoširdūs siekiantieji vadina ir supranta tai kaip perkeltąją stabmeldystę.

XXXIV 

Jei atsidavimu "apsvaigęs" siekiantysis yra įsitraukęs į slaptą maldą džiabarut pasaulyje ir, kai dėl paprasto atsitiktinumo dingsta meilės būsenos pastovumas, ir dėl to sustabdomas judėjimas toliau; arba jei širdis yra įsitraukusi į Allaho prisiminimą, o siela nukrypsta nuo svaigių ir harmoningų kuavalių (sufijų trubadūrų) balsų ar kartojamų ir dainuojamų kupletų reikšmės, tikrieji pasišventusieji supranta šias dieviškas abejones kaip realiąją stabmeldystę. Kada atsidavęs siekiantysis palieka už savęs realiosios stabmeldystės stotelę, tiktai tada jis pasiekia susijungimo su Allahu viršūnę. 

XXXV 

Būtina, kad tu žinotum šariatą, žinotum ir suprastum kas yra pagal įstatymą leistina, o kas neleistina ir draudžiama. Kitaip sakant, pasitelkęs šariatą, tu žinai kaip atskirti, kas yra leistina ir kas neleistina.

XXXVI 

Jei kas nors įninka į plėšikavimą, vagiliavimą, azartinius lošimus ir panašius dalykus su mintimi, kad paskutiniais savo gyvenimo metais atliks atgailą ir tokiu būdu gaus atleidimą, tokia atgaila vadinama apgalvotąja.

Visgi nuoširdi ir laisva atgaila reiškia pasižadėti daugiau nebenusidėti. Ji nevaidmainiška. Tai reiškia, kad prisimindamas kiekvieną nuodėmę ir kiekvieną įvykdymo ar neįvykdymo klaidą, tu gailėtumeisi ir atgailautum, bei tvirtai apsispręstum nepakartoti to paties vėl.

Žmogus, kuris savo pasaulietiniuose reikaluose apsileidęs; ar kuris dėl blogo ketinimo ir velniško elgesio, siekiant pasiekti tikslą, imasi apgaulės ir šmeižto; ar kuris, užmiršdamas savo nuodėmes, pastebi kitų kaltes; ar kuris, nuodėmę laikydamas nenuodėme, atgailauja kiekvieną dieną tik tam, kad ir vėl nusidėti ir tokiu būdu išlikdamas įnikusiu į blogus darbus, netikėjimą ir nedorybes; tokio žmogaus svyruojanti ir apgaulinga atgaila nėra Allaho priimama. Anot prašviesėjusiųjų, tokia atgaila yra iliuzinė ir netikra.

Žinios apie tikrą atgailą sako, kad tada, kai tyliai praktikuojant, tavo širdyje iškyla baimė, netikrumas, abejonė ir nepasitikėjimas, tu iškart tvirtai ištari: “Aš prašau Allaho atleidimo” arba “Allahai, atleisk man”. Bet toks veikimo būdas yra neįmanomas be tobulo dvasinio vadovo apmokymo ir jos (atgailos) išaiškinimas ir pažinimas yra neįmanomas, kol neįvykdyta vidinė transformacija ir kol nėra pradėtos suvokti vidinės subtilybės.

XXXVII

Tikroji religija yra tai, kad tu turi sekti dvasiniu vadovu su didžiausiu nuoširdumu ir rodyti jam pagarbą, paklusnumą ir nuolankumą. Vidiniame paklusnume dvasinis vadovas yra tarsi kelias, o veda Allahas.

Religijos požymis yra nuoširdumas, o ne sumaišties būsena. Šiltas prisirišimas yra statiškas, o nuoširdumas yra dinamiškas. Dievą garbinančiųjų nuoširdumas – tai pastovus siekimas Dievo pažinimo. O, Mano brangusis! Parodomoji religija yra tik tolimas balsas.

Religija yra skirta tam, kad įgalintų siekiantįjį pasiekti tikslą. Nėra geresnės religijos nei tai, kad pradžioje siekiantysis atsisakytų savo įpročių dėl tos paprastos priežasties, kad savo įpročių išpažinimas yra tolimas tikrąjai religijai. Kada nuoširdus siekiantysis pasiekia tobulumą, jam niekas neberūpi, bet tik Mylimojo religija. 

Jei religija įgalina tave pasiekti Dievą, tada tai Islamas, bet jei ji neveda šia kryptimi, tada tai blogiau nei neištikimybė ar netikėjimas. Tiesos siekiantysis nėra prisirišęs prie religijos, nei prie religijos įkūrėjo, nei prie kieno nors kito religijos. Prašviesėjusieji nežino jokios religijos, išskyrus Dievo religiją. 

Dvasinis mokinys, kuris neišgyvena savo būties dabartyje, net ir stebėdamas kitus žmones ir kuris, nepatyręs to, kaip jo asmenybėje ištirpsta tai kas laikina, bet kuris vis dar užstrigęs šariate, yra atskirtas nuo susijungimo su Mylimuoju. 

Mokiniai paklausė Khavadžą Džunaidą, kokia buvo jo religija. Jis atsakė: “Aš laikausi Dievo religijos.” Religija yra dviejų rūšių. Viena yra šariato religija, o kita – hakikato. 

XXXVIII

Tikinčiojo širdis yra džiam (susitikimo) stotelė. Džiam (susitikimas) širdyje nuolankiajam yra piligrimystė. Ne kiekvienam įmanoma pasiekti tikrąjį džiam širdyje. Kada šis tikrasis džiam yra pasiektas, tada dėl Korano kartojimo ir skaitymo, dėl širdies ramybės ir dėl vidinio nuolankumo, nuoširdus siekiantysis pasiekia džiam al-džiam (susitikimą susitikime). Tai reiškia Allaho savybių ir kokybių reiškimosi supratimą ir įvertinimą, … taip, kad tikintysis galėtų priimti Islamą kaip šlovės, didybės ir galios įsikūnijimą, ir kad galėtų stropiai sekti vardo Hadi (reiškia - vedantysis) pasireiškimais, atribojant save nuo ydų, klaidų ir pražūtingų dalykų bei apsaugant save nuo nukrypimo iš teisingo kelio.

XXXIX 

Allaho didybė pasiekiama amžinybėje. Tada tik pasimato tikrasis didingumas.

XL 

O, mano brangusis! Tokia malda nėra dieviška, kurioje dėl atsistojimų, nusilenkimų ir klaupimosi veiksmų eigos, “aš” ir ”Tu” išlieka tarp tavęs ir Dievo. Malda nėra dieviška, kurioje Allahas garbinamas išoriškai, bet iš tiesų reiškiasi tik geidulingumas ir kūniškumas. 

XLI 

Atsiskyrimas dėl Allaho garbinimo yra trijų rūšių: atsiskyrimas nasut pasaulyje,  malakut pasaulyje ir džiabarut pasaulyje.

XLII 

Hazrat Abdullah Ansari sako, kad: “Nuoširdus siekiantysis, dėl dvasinio vadovo įskiepyto apmokymo, pasiekia artumą su Allahu per dešimt metų”.

Pagal Šeichą Šiblį, nuoširdus siekiantysis pasiekia Allaho artumą per tris metus. Hazratas Dhun-Nunas iš Egipto sako, kad nuoširdus siekiantysis pasiekia artumą su Allahu per trečią Čilla (keturiasdešimties dienų atsiskyrimą oloje arba celėje vert.).

XLIII 

Al-Ghazzali buvo paprašytas paaiškinti tauhidą (Dievo vienybę). Jis tai paaiškino taip: “Tauhid – tai visą suvesti į Vieną, matyti Vieną, pažinti Vieną ir pasikliauti Vienu.”

O, mano brangusis! Klaidinga yra mąstyti sąvokomis “aš esu” ir “mano egzistavimas", ir kad dar yra Allaho būtis. Neegzistuoja du, bet yra tik Viena būtis ir tai yra Allaho būtis. Nėra jokios kitos būties, tik Allaho. Visa kas yra visatoje yra Allaho buvimas. 

Tol kol tavo žvilgsnis nukreiptas į save, tu nematysi Allaho. Kada nematysi tarpe savęs, tada tu pamatysi Allahą. Nėra jokios kitos būties išskyrus Vieną. Neegzistuoja du. Tu viską gali vadinti arba Allahu, arba Esybe. 

XLIV 

Šaraha’i  - tai sekti paviršutiniškąja ulema, mokytais žmonėmis apsiginklavusiais Islamo (žymaus savo pasireiškimais ir triumfo vizija) principais ir praktikomis. Hakikato religija talpina savyje nuolankumą ir pasidavimą džiabarut pasauliui.  

XLV 

Allahas veda tuos, kurie eina širdies keliu. Todėl jų religija yra Allahas. Khavadža Šibli sako: “Trisdešimt metų aš buvau su Allahu, kalbėdamas su Allahu ir klausydamas to ką Allahas sako. Bet žmonės galvojo, kad aš buvau su jais, kalbėjau su jais ir girdėjau jų žodžius.” 

Kada prašviesėjęs žmogus yra išlaisvinamas nuo Draugo matymo ar nematymo, tada jis užsitikrina išsilaisvinimą nuo visų kančių, trikdymų ir rūpesčių.  

XLVI 

Mūsų egzistavime nėra didesnės ar baisesnės negandos už prisirišimą prie įpročių. Nėra pavojingesnio nuodo, nei troškimas įsigyti dvasinių mokinių. Keliautojas, ieškantis tiesos, kuris tikisi turėti dvasinių mokinių, nepasiekia aukštos stotelės. 

XLVII 

O, mano brangusis! Palik menkniekius ir atsiduok tikrąjai religijai. Tikroji religija – tai pasinerti į Allaho moralę, elgesio manieras ir maloningumą. Nuoširdi, geriausia ir labiausiai išbaigta yra tikroji religija.

XLVIII 

Pažinus džiabarut pasaulį, įgaunamas pastovumas artumo su Allahu.

XLIX 

Piligrimystė į išorinę Kaabą yra atliekama išleidžiant auksą ir sidabrą, bet piligrimystei į tikrąją Kaabą aukojama širdis ir gyvenimas. Niekas negali suprasti tikrosios Kaabos, bet tik prašviesėję ir sufijai. 

Tas turėtų gailėtis, kuris per savo gyvenimą neatliko piligrimystės. Tasai, kuris įeina į širdies Kaabą, mato Allahą. Kas atranda kiblą  (kryptis į Meką) į tikrojo Mylimojo didybę, laikosi jos kaip tikrosios kiblos. Tada jis pradeda kartojimus širdies apsaugojimui. Jeigu šioje būsenoje, sava valia ar dėl autoriteto, jis pasisuka link išorinės kiblos, tada jis yra neištikimas.
 


  Toliau >>

Įvadas psl.  1   2   3   4   5   6    7   8   9   10    Žodynas pagr. pusl.

Copyright © 2001   Webmaster    All rights reserved