|
XXXIII Iliuzinė arba parodomoji
stabmeldystė pasireiškia, kai atlikdamas veiksmus ir stumiamas įpročio,
tu sieki garbės ir šlovės tarp žmonių, t.y. kada žmoniją tu pastatai
tarp savęs ir Allaho, kad žmonės palengvintų sunkumus ir tikiesi
neprašytos labdaros iš jų. Tai reiškia tikėjimo perkėlimą į
kitus žmones ir pasikliovimą kitais, o ne Allahu. Palikimas vietos
tokioms mintims ir tokiems dalykams savo širdyje reiškia stabmeldystę.
Nuoširdūs siekiantieji vadina ir supranta tai kaip perkeltąją
stabmeldystę. XXXIV Jei atsidavimu
"apsvaigęs"
siekiantysis yra įsitraukęs į slaptą maldą džiabarut
pasaulyje ir, kai dėl paprasto atsitiktinumo dingsta meilės būsenos
pastovumas, ir dėl to sustabdomas judėjimas toliau; arba jei širdis
yra įsitraukusi į Allaho prisiminimą, o siela nukrypsta nuo svaigių
ir harmoningų kuavalių (sufijų trubadūrų) balsų ar kartojamų ir dainuojamų
kupletų reikšmės, tikrieji pasišventusieji supranta šias dieviškas
abejones kaip realiąją stabmeldystę. Kada atsidavęs siekiantysis palieka
už savęs realiosios stabmeldystės stotelę, tiktai tada jis
pasiekia susijungimo su Allahu viršūnę.
XXXV Būtina, kad tu žinotum šariatą, žinotum ir suprastum kas yra pagal įstatymą
leistina, o kas neleistina ir draudžiama. Kitaip sakant, pasitelkęs šariatą, tu žinai kaip atskirti, kas yra leistina ir kas
neleistina. XXXVI Jei kas nors įninka į plėšikavimą,
vagiliavimą, azartinius lošimus ir panašius dalykus su mintimi, kad paskutiniais
savo gyvenimo metais atliks atgailą ir tokiu būdu gaus atleidimą,
tokia atgaila vadinama apgalvotąja. Visgi nuoširdi ir laisva
atgaila reiškia pasižadėti daugiau nebenusidėti. Ji nevaidmainiška.
Tai reiškia, kad prisimindamas kiekvieną nuodėmę ir kiekvieną įvykdymo
ar neįvykdymo klaidą, tu gailėtumeisi ir atgailautum, bei tvirtai
apsispręstum nepakartoti to paties vėl. Žmogus, kuris savo
pasaulietiniuose reikaluose apsileidęs; ar kuris dėl blogo ketinimo ir
velniško elgesio, siekiant pasiekti tikslą, imasi apgaulės ir šmeižto;
ar kuris, užmiršdamas savo nuodėmes, pastebi kitų kaltes; ar kuris,
nuodėmę laikydamas nenuodėme, atgailauja kiekvieną dieną tik tam,
kad ir vėl nusidėti ir tokiu būdu išlikdamas įnikusiu į blogus
darbus, netikėjimą ir nedorybes; tokio žmogaus svyruojanti ir apgaulinga atgaila nėra Allaho priimama. Anot prašviesėjusiųjų, tokia
atgaila yra iliuzinė ir netikra. Žinios apie tikrą atgailą
sako, kad tada, kai tyliai praktikuojant, tavo širdyje iškyla baimė,
netikrumas, abejonė ir nepasitikėjimas, tu iškart tvirtai ištari: Aš
prašau Allaho atleidimo arba Allahai,
atleisk man. Bet toks veikimo būdas yra neįmanomas be tobulo
dvasinio vadovo apmokymo ir jos (atgailos) išaiškinimas ir pažinimas
yra neįmanomas, kol neįvykdyta vidinė transformacija ir kol nėra
pradėtos suvokti vidinės
subtilybės. XXXVII Tikroji religija yra tai, kad
tu turi sekti dvasiniu vadovu su didžiausiu nuoširdumu ir rodyti jam
pagarbą, paklusnumą ir nuolankumą. Vidiniame paklusnume dvasinis
vadovas yra tarsi kelias, o veda Allahas. Religijos požymis yra nuoširdumas,
o ne sumaišties būsena. Šiltas prisirišimas yra statiškas, o nuoširdumas
yra dinamiškas. Dievą garbinančiųjų nuoširdumas tai pastovus
siekimas Dievo pažinimo. O, Mano brangusis! Parodomoji religija yra tik tolimas balsas. Religija yra
skirta tam,
kad įgalintų siekiantįjį pasiekti tikslą. Nėra geresnės religijos
nei tai, kad pradžioje siekiantysis atsisakytų savo įpročių dėl
tos paprastos priežasties, kad savo įpročių išpažinimas yra
tolimas tikrąjai religijai. Kada nuoširdus siekiantysis pasiekia
tobulumą, jam niekas neberūpi, bet tik Mylimojo religija. Jei religija įgalina tave
pasiekti Dievą, tada tai Islamas, bet jei ji neveda šia kryptimi, tada
tai blogiau nei neištikimybė ar netikėjimas. Tiesos siekiantysis nėra
prisirišęs prie religijos, nei prie religijos įkūrėjo, nei prie
kieno nors kito religijos. Prašviesėjusieji nežino jokios religijos,
išskyrus Dievo religiją. Dvasinis mokinys, kuris neišgyvena
savo būties dabartyje, net ir stebėdamas kitus žmones ir kuris, nepatyręs to,
kaip jo asmenybėje ištirpsta tai kas laikina, bet kuris vis dar užstrigęs
šariate, yra atskirtas nuo susijungimo su Mylimuoju. Mokiniai paklausė Khavadžą
Džunaidą, kokia buvo jo religija. Jis atsakė: Aš
laikausi Dievo religijos. Religija yra dviejų rūšių. Viena
yra šariato religija, o kita hakikato.
XXXVIII Tikinčiojo širdis yra džiam (susitikimo) stotelė. Džiam
(susitikimas) širdyje nuolankiajam yra piligrimystė. Ne kiekvienam
įmanoma pasiekti tikrąjį džiam
širdyje. Kada šis tikrasis džiam
yra pasiektas, tada dėl Korano kartojimo ir skaitymo, dėl širdies
ramybės ir dėl vidinio nuolankumo, nuoširdus siekiantysis pasiekia džiam
al-džiam (susitikimą susitikime). Tai reiškia Allaho savybių ir
kokybių reiškimosi supratimą ir įvertinimą,
taip, kad
tikintysis galėtų priimti Islamą kaip šlovės, didybės ir galios įsikūnijimą,
ir kad galėtų stropiai sekti vardo Hadi
(reiškia - vedantysis) pasireiškimais, atribojant save nuo ydų, klaidų ir
pražūtingų dalykų bei apsaugant save nuo nukrypimo iš teisingo
kelio.
XXXIX
Allaho didybė pasiekiama
amžinybėje. Tada tik pasimato tikrasis didingumas. XL O, mano brangusis! Tokia malda nėra dieviška,
kurioje dėl atsistojimų, nusilenkimų ir klaupimosi veiksmų eigos,
aš ir Tu išlieka tarp tavęs ir Dievo. Malda nėra dieviška,
kurioje Allahas garbinamas išoriškai, bet iš tiesų reiškiasi tik
geidulingumas ir kūniškumas.
XLI Atsiskyrimas dėl Allaho
garbinimo yra trijų rūšių: atsiskyrimas nasut
pasaulyje, malakut pasaulyje ir džiabarut
pasaulyje. XLII Hazrat Abdullah Ansari sako,
kad: Nuoširdus siekiantysis, dėl
dvasinio vadovo įskiepyto apmokymo, pasiekia artumą su Allahu per dešimt
metų. Pagal Šeichą Šiblį, nuoširdus
siekiantysis pasiekia Allaho artumą per tris metus. Hazratas Dhun-Nunas
iš Egipto sako, kad nuoširdus siekiantysis pasiekia artumą su Allahu
per trečią Čilla (keturiasdešimties dienų atsiskyrimą oloje arba celėje
vert.). XLIII Al-Ghazzali buvo paprašytas
paaiškinti tauhidą (Dievo
vienybę). Jis tai paaiškino taip: Tauhid
tai visą suvesti į Vieną, matyti Vieną, pažinti Vieną ir
pasikliauti Vienu. O, mano brangusis! Klaidinga yra mąstyti sąvokomis aš esu ir
mano egzistavimas", ir kad dar yra Allaho būtis. Neegzistuoja du,
bet yra tik Viena būtis ir tai yra Allaho būtis. Nėra jokios kitos būties,
tik Allaho. Visa kas yra visatoje yra Allaho buvimas. Tol
kol tavo žvilgsnis nukreiptas į save, tu nematysi Allaho. Kada
nematysi tarpe savęs, tada tu pamatysi Allahą. Nėra jokios kitos būties
išskyrus Vieną. Neegzistuoja du. Tu viską gali vadinti arba Allahu,
arba Esybe.
XLIV
Šarahai
- tai sekti paviršutiniškąja
ulema, mokytais žmonėmis apsiginklavusiais Islamo (žymaus savo
pasireiškimais ir triumfo vizija) principais ir praktikomis. Hakikato
religija talpina savyje nuolankumą ir pasidavimą džiabarut pasauliui.
XLV Allahas veda tuos, kurie eina
širdies keliu. Todėl jų religija yra Allahas. Khavadža Šibli sako:
Trisdešimt metų aš buvau su Allahu, kalbėdamas su Allahu ir
klausydamas to ką Allahas sako. Bet žmonės galvojo, kad aš buvau su
jais, kalbėjau su jais ir girdėjau jų žodžius. Kada prašviesėjęs žmogus
yra išlaisvinamas nuo Draugo matymo ar nematymo, tada jis užsitikrina
išsilaisvinimą nuo visų kančių, trikdymų ir rūpesčių.
XLVI Mūsų egzistavime nėra
didesnės ar baisesnės negandos už prisirišimą prie įpročių. Nėra
pavojingesnio nuodo, nei troškimas įsigyti dvasinių mokinių.
Keliautojas, ieškantis tiesos, kuris tikisi turėti dvasinių mokinių,
nepasiekia aukštos stotelės.
XLVII O, mano brangusis! Palik menkniekius ir atsiduok tikrąjai religijai. Tikroji religija tai pasinerti į Allaho moralę, elgesio manieras ir maloningumą. Nuoširdi, geriausia ir labiausiai išbaigta yra tikroji religija. XLVIII Pažinus džiabarut
pasaulį, įgaunamas pastovumas artumo su Allahu. XLIX Piligrimystė į išorinę Kaabą yra atliekama išleidžiant auksą ir sidabrą, bet
piligrimystei į tikrąją Kaabą aukojama
širdis ir gyvenimas. Niekas negali suprasti tikrosios Kaabos,
bet tik prašviesėję ir sufijai.
Tas
turėtų gailėtis, kuris per savo gyvenimą neatliko piligrimystės.
Tasai, kuris įeina į širdies Kaabą,
mato Allahą. Kas atranda kiblą (kryptis į Meką) į
tikrojo Mylimojo didybę, laikosi jos kaip tikrosios kiblos.
Tada jis pradeda kartojimus širdies apsaugojimui. Jeigu šioje būsenoje,
sava valia ar dėl autoriteto, jis pasisuka link išorinės kiblos,
tada jis yra neištikimas. |
