|
LXXXVIII Jei mylintysis
klausosi tik malonaus dainininko balso ir supranta posmų reikšmes,
vertinant iš saluko
(einančio sufijų keliu) pozicijų,
tai yra neteisėta, draudžiama ir neleistina
nasut
pasaulyje. Tai yra atgrasu
ir nesuderinama su buvimu malakut pasaulyje
- suverenumo pasaulyje. LXXXIX
Kai kurie, keliaujantys
sufijų keliu, mano, kad
sama (dvasinis
koncertas) yra teisėtas, priimtinas ir sankcionuotas. Pagal kitus, sama yra neleistina ir nepriimtina.
Net jei žinojimas randa kelią
į nuoširdaus saliko (keliautojo)
širdį, bet dėl prisirišimo prie nasut
ir malakut pasaulių, atsistojęs
sama metu jis pradeda šokti,
neišlaikydamas pastovumo džiabarut
ir lahut pasauliuose, tada
tai nėra leistina.
Kūrinyje Kuavvat
al-Kulub, parašytame hazrato Khavadža Usman Haruni, sakoma,
kad muzika ir dainavimas yra garbinimo rūšis, kuriai
Allahas patikėjo daug paslapčių; taip pat kaip kiekviename žmoguje
yra paslaptis, kaip kiekviename veide gyvena mirtis, kaip kiekviena kančia
slepia palengvėjimą, taip ir kiekviename muzikos instrumente yra
melodija. Sama
yra
dviejų rūšių: hagim (veikianti
grubiai ir greitai: ji daro poveikį staigiai) ir ghair hagim (neveikianti grubiai ir staigiai, bet patraukianti tik
esant dėmesingumui ir jautrumui).
Sufijus visus praradimus turėtų
priskirti sau, o bet kokį realybės suvokimo tobulumą ateinantį iš
Jo didybės ir malonės, jis turi priskirti Allahui. Laikas, vieta ir panašiai mąstančių
žmonių draugija yra trys stygos, pritvirtintos prie sama.
Laikas reiškia, kad širdžiai
nebūtų leista nukrypti, t.y. kad nebūtų norų ar minčių apie
maudymąsi, valgį ar panašių. Vieta reiškia, kad ji neturi būti
nemaloni, tamsi, purvina ar pereinama gatvė. Tai neturi būti namas
kokio nors tirono, ar to, kuris netikėdamas išpažįsta Islamą.
Draugija reiškia, kad turi būti nuoširdūs ir teisingi bendrų
interesų žmonės. Tie, kurie dalyvauja sama,
turi būti vieno dvasinio vadovo mokiniai, ar pasišventusieji iš vienos
šeimos, ar dervišai, kuriuos jungia bendras požiūris, bendros idėjos
ir idealai, ar sufijai, turintys vienodus tikslus, ar kalandarai,
ir t.t. Išdidūs žmonės, moterys ir vaikai neturi būti įleidžiami į samą. Sama yra neteisėta apsileidusiem žmonėm. Atėjusiems į sama, muzikinio koncerto metu neleidžiama kalbėtis. Dalyvaujantys sama neturi kratyti galvų ar atlikti kitus veiksmus sava valia. Jie turėtų laukti kol Allaho malonė nusileis į širdį.
Jei kažkas atsistotų,
perpildytas ekstazės, tada kiti dalyvaujantieji taip pat turėtų
atsistoti. Jei nukristų tiurbanas, tada jis turi būti pakeltas ir vėl
uždėtas ant galvos. Jį (esantįjį ekstazėje) turi visi prižiūrėti.
Anot Dhun-Nun al-Misri, sama nukreipia širdį link Allaho ir skatina ieškoti Allaho.
Jei tu klausai sama
dėl Allaho, tu rasi kelią link Allaho, bet jei tu klausaisi dėl savų
nenuosaikių troškimų, tada tu tai nuvertini ir nužemini. Per sama
tu susijungi su Allahu. Jei tu klausaisi dėl Allaho, tada tu priartėji
prie Allaho. Išoriškai sama yra
klasta, bet vidiniu aspektu tai perspėjimas. Šio tipo sama
yra teisėta. Bet sama,
kuri yra ne dėl Allaho, yra trikdanti blogybė. Kai kas sako, kad sama yra būties šaltinis ir kad per ją patiriama
visaapimanti meilė taip gausiai, kad mylintysis sujungiamas su
Mylimuoju. Bet tai yra meilės trūkumas. Tikrovė ta, kad per sama
pasiekiamas dvilypis susijungimas, nes ji (sama) atlaisvina vietą nuoširdžiai meilei širdyje, bei suteikia
galvai gebėjimą stebėti, sielai susijungimą, kūnui tarnavimą,
viziją akims ir Draugo balsą ausims.
Sama
yra
dviejų rūšių. Viena yra per tarpininką, o kita yra be tarpininko.
Kai ji yra girdima per dainininką, ji yra paslėpta, latentinė ir
nematoma, bet kai ji yra girdima iš Allaho tai yra buvimas Jame. Sama
yra kaip saulė iš kurios viskas yra gaunama priklausomai nuo meilės
lygio. Niekas nėra atstumtas. Sama
veda link Allaho, bet ji sudaryta iš nerimtų dalykų. Tai yra sąmojai,
juokai ir jie yra juokingi.
Pradedantysis nėra pakankamai
pasiruošęs klausytis sama Pranašo
tradicijoje.
Hazratas Džunaidas iš
Bagdado sako: Aš mačiau dervišą,
kuris atėjo, atsisėdo per sama ir numirė. Tai yra tikroji sama.
Leistina, kad drabužiai (mirusio per sama)
būtų atiduoti dainininkui, nes nužudytojo drabužiai priklauso žudikui.
Jei drabužiai neatiduodami dainininkui, tada tai prieštarauja tarikato nuostatoms. Kai kas sako, kad drabužiai turi būti
atiduodami dainininkui jei yra imamo
sutikimas. Vadinasi, jei nėra dvasinio vadovo paliepimo, drabužiai
neturi būti atiduoti dainininkui.
Sama
metu
nėra leidžiama plėšyti drabužių, skūstis, šaukti, dejuoti,
apverkti, raudoti, barbenti, vaikščioti, kalbėti, gerti vandenį,
pastebėti dainininko trūkumus ir žiūrėti į kitus žmones. Bet jei
kuris nors, klausydamasis sama, yra įveikiamas
(Dievo galios) ir pašalinamos vidinės uždangos, ir jei jis taptų
neatidus aplinkai, bejėgis ir negalintis kontroliuoti savęs, tada žmonėms,
dalyvaujantiems sama, leidžiama
sekti juo plėšant savo pačių drabužius.
Sama
turi
tapti įpročiu. LC
Mūsų šeichai, priklausantys
Čišti ordinui, išskyrė penkiolika stotelių ir naudojo jas kaip savo
modus operandi, taisykles, nuostatas, savo veikimo būdus ir kodą. Pirmoji stotelė yra
atgailaujančiųjų, nurodanti į Pranašą Adomą. Antroji yra pamaldžiųjų,
Enocho stotelė. Trečioji yra dorųjų,
atspindinti Pranašą Mozę. Ketvirtoji yra kantriųjų,
priklausanti Pranašui Jobui. Penktoji yra patenkintųjų,
nurodanti į Pranašą Jėzų. Šeštoji yra pasitenkinusiųjų,
nurodanti į Pranašą Jokūbą. Septintoji yra asketų, kuri
atspindi Pranašą Joną. Aštuntoji yra susimąsčiusiųjų,
neramiųjų ir sumišusiųjų, kuri priklauso Pranašui Juozapui. Devintoji yra nugalėtųjų ir
sutriuškintųjų, nurodanti į Pranašą Džetro. Dešimtoji stotelė yra
instruktuojančiųjų ir dvasinių mokytojų, atspindinti Pranašą Setą. Vienuoliktoji yra dorovingųjų
ir teisingųjų, kuri nurodo į Pranašą Nojų. Dvyliktoji yra nuoširdžiųjų,
nurodanti į Pranašą Dovydą. Tryliktoji yra prašviesėjusiųjų,
nurodanti į Pranašą Khidrą. Keturioliktoji stotelė yra dėkingųjų,
kuri nurodo į Pranašą Abraomą.
Penkioliktoji stotelė yra
mylinčiųjų, priklausanti Pranašui Muhamedui.
Jei dervišas,
vedamas savo dvasinio vadovo, nenutuokia apie stoteles, tai, visgi, jis
yra dar pradedantysis.
LCI
Sakoma, kad Khavadža Hasanas
al-Basri, Khavadža Marufas al-Karkhi, Sultonas Ibrahimas bin Adhamas
ir Khavadža Šakikas iš Balkho pasirodė sapne, diskutuodami tarp savęs
apie nuoširdumą. Khavadža Hasanas al-Basri pasakė, kad tas nėra nuoširdus siekdamas meilės, kuris nėra kantrus kai gauna kančias iš Allaho.
Khavadža Marufas al-Karkhi
nesutiko su tuo ką pasakė Khavadža Hasanas al-Basri, nes ši nuomonė
buvo pagrįsta egoizmu, tuštybe ir pasididžiavimu. Anot jo, tas yra
nuoširdus siekdamas meilės, kuris gavęs malonę, neieško joje ekstazės. Khavadža Šakikas iš Balkho
savo nuomonę išreiškė taip: Tas
nėra nuoširdus savo meilės siekime, kuris nedėkoja Draugui, kai
gauna iš jo smūgius ir kančias.
Sultonas Ibrahimas bin Adhamas
tada pasakė: Tas nėra nuoširdus
draugystėje su Allahu, kuris tuomet, kai yra paskendęs Draugo vizijoje,
nepamiršta skausmo." Taip kaip pamačiusios Pranašą Juozapą
Egipto moterys nejautė žaizdų ant savo rankų, taip ir nuoširdus
mylintysis turi paskęsti Draugo vizijoje. LCII
Yra keturiolika svarbiausių Allaho pažinimo šiame pasaulyje atšakų.
Šariato
žinios,
kurios susideda iš dievo žodžių komentarų. Fikh
- religijos,
įstatymų ir Islamiškos teisėtvarkos žinios. Puikiausia filosofija susijusi
su poezijos įvertinimu ir supratimu. Ilm-I-hikmat
- sutinkama išmintingųjų ir apsišvietusiųjų knygose. Ji
susijusi su išmintimi ir žinojimu. Yra tikrumo žinojimas, kuris
reiškia žinoti vardų (dievo vardų) vidinę kokybę. Toliau eina rankraščių ir
manumisijos (vergų išlaisvinimo teisės, vert.) žinojimas. Žinios apie astronomiją,
susijusios su žvaigždėmis ir planetomis. Žinios apie logiką,
susijusios su silogizmais. Žinios apie muziką yra viena
iš pažinimo rūšių. Medicinos žinios, susijusios
su žmogaus kūno gydymu. Tauhid
žinios apie Allaho vienybę. Žinios apie tarikatą
- tai yra džiabarut pasaulio pažinimą
- yra viena iš žinojimo rūšių.
Galiausiai seka ilm
al-ladunni, t.y. įkvėptasis pažinimas. Jis nusileidžia tiesiai iš
aukščiau ir yra įkvėpimo vaisius.
LCIII Abdullah Ansari vieną dieną
paklausė Allaho: O, Allahai!
Kas yra pirmutinis darbas ir kokia jo pabaiga (t.y. koks jo
atpildas)? Pasigirdo toks atsakymas: Pirmasis darbas yra Fana
(išnykimas) ir jo pabaiga yra vafa
(ištikimybė ir atsidavimas), o atpildas yra baka
(nemirtingumas).
Tada jis paklausė: Kas yra
fana? Kas yra vafa? Ir kas
yra baka? Tada balsas jam
atsakė taip: Fana yra
atsisakyti savęs bei savęs garbinimo ir reiškia savo būties užmiršimą.
Vafa yra būti patikimu ir atsidavusiu Draugui visa savo širdimi ir
siela, nepriklausomai nuo sąlygų ir aplinkybių. Baka yra atiduoti širdį realybei; leidžiant vykti tam kas turi
vykti.
Po to jis paklausė apie ukubatą (bausmę), masijatą
(nuodėmę) ir kifajatą (pakankamumą).
Balsas atsakė taip: Užmiršti
savo nuodėmes yra ukubatas (užmiršti savo kaltes yra bausmė, nes
kai užmiršti savo nuodėmes tu nebeatgailauji). Masijatas yra
tai, kad tu turėtum kantrybės atlikti atgailą, kuri yra neatšaukiama.
Kifajatas yra tai, kad tu būtum
patenkintas ir pasitenkinęs Allaho prisiminimu.
Jei šiame pasaulyje gavus
palaiminimus ir malones neatsakoma dėkingumu, tai ves link išdidumo ir
išpuikimo; abiejuose pasauliuose nekantrumas yra pražūtingas. Atlikti
praktiką nenuoširdžiai tai yra leisti vėjais savo gyvenimą. Tada jis pasidavė:O,
Allahai! Amžina Tavo malonė. Asmeniškumo
nuodėmė yra tarsi svetimkūnis. Egoizmas yra stabmeldystė, o žmonių
įvertinimas yra savęs garbinimas. Kiekvienas sunkumas, atsiųstas Draugo, yra dovana, o skūstis
Draugo dovana yra klaida. O, Allahai! Visgi tai būtų
nedora, jei Tavęs klausinėčiau. Išlaisvink mane taip, kad Tu nebūtum
daugiau įsipareigojęs ir aš daugiau Tavęs nieko nebeprašyčiau. O,
Allahai! Tu esi visapersmelkiantis ir visagalintis. Visa Tu
matai. Visa Tu žinai. Dėl to nėra priežasties ką nors Tau
besakyti. O, Allahai! Ar tai nėra Tavo didysis palaiminimas ir malonė,
kuriais Tu apliejai mylinčiuosius, kad jie pažįsta Tave per dvasinio
vadovo apmokymą ir yra laiminami Tavo tobulo artumo. O,
Allahai! Jei aš esu draugas, tada
atitrauk uždangas skiriančias mus, o jeigu aš esu svečias, tada švelniai
ir deramai rūpinkis svečiu.
LCIV
Khavadžos Šibli diskursuose
sakoma, kad Allahas pakylėjimo naktį šventąjam Pranašui įteikė khirkatą
(rūbą), kepurę ir taurę. Jam buvo liepta paklausti savo bendražygių
ką jie darytų, jei jiems būtų duoti šventieji reliktai. Tas, kuris
atsakytų teisingai, galėtų juos gauti. Tas tobulas žmogus, kuriam
skirta gauti šventus reliktus, gaus juos. |
Copyright © 2001 Webmaster All rights reserved