LXXXVIII 

Jei mylintysis klausosi tik malonaus dainininko balso ir supranta posmų reikšmes, vertinant iš saluko (einančio sufijų keliu) pozicijų, tai yra neteisėta, draudžiama ir neleistina nasut pasaulyje. Tai yra atgrasu ir nesuderinama su buvimu malakut pasaulyje - suverenumo pasaulyje.

LXXXIX 

Kai kurie, keliaujantys sufijų keliu, mano, kad sama (dvasinis koncertas) yra teisėtas, priimtinas ir sankcionuotas. Pagal kitus, sama yra neleistina ir nepriimtina.

Net jei žinojimas randa kelią į nuoširdaus saliko (keliautojo) širdį, bet dėl prisirišimo prie nasut ir malakut pasaulių, atsistojęs sama metu jis pradeda šokti, neišlaikydamas pastovumo džiabarut ir lahut pasauliuose, tada tai nėra leistina.

Kūrinyje “Kuavvat al-Kulub”, parašytame hazrato Khavadža Usman Haruni, sakoma, kad muzika ir dainavimas yra garbinimo rūšis, kuriai Allahas patikėjo daug paslapčių; taip pat kaip kiekviename žmoguje yra paslaptis, kaip kiekviename veide gyvena mirtis, kaip kiekviena kančia slepia palengvėjimą, taip ir kiekviename muzikos instrumente yra melodija.

Sama yra dviejų rūšių: hagim (veikianti grubiai ir greitai: ji daro poveikį staigiai) ir ghair hagim (neveikianti grubiai ir staigiai, bet patraukianti tik esant dėmesingumui ir jautrumui).

Sufijus visus praradimus turėtų priskirti sau, o bet kokį realybės suvokimo tobulumą ateinantį iš Jo didybės ir malonės, jis turi priskirti Allahui.

Laikas, vieta ir panašiai mąstančių žmonių draugija yra trys stygos, pritvirtintos prie sama.

Laikas reiškia, kad širdžiai nebūtų leista nukrypti, t.y. kad nebūtų norų ar minčių apie maudymąsi, valgį ar panašių. Vieta reiškia, kad ji neturi būti nemaloni, tamsi, purvina ar pereinama gatvė. Tai neturi būti namas kokio nors tirono, ar to, kuris netikėdamas išpažįsta Islamą. Draugija reiškia, kad turi būti nuoširdūs ir teisingi bendrų interesų žmonės. Tie, kurie dalyvauja sama, turi būti vieno dvasinio vadovo mokiniai, ar pasišventusieji iš vienos šeimos, ar dervišai, kuriuos jungia bendras požiūris, bendros idėjos ir idealai, ar sufijai, turintys vienodus tikslus, ar kalandarai, ir t.t.

Išdidūs žmonės, moterys ir vaikai neturi būti įleidžiami į samą. Sama yra neteisėta apsileidusiem žmonėm. Atėjusiems į sama, muzikinio koncerto metu neleidžiama kalbėtis. Dalyvaujantys sama neturi kratyti galvų ar atlikti kitus veiksmus sava valia. Jie turėtų laukti kol Allaho malonė nusileis į širdį.

Jei kažkas atsistotų, perpildytas ekstazės, tada kiti dalyvaujantieji taip pat turėtų atsistoti. Jei nukristų tiurbanas, tada jis turi būti pakeltas ir vėl uždėtas ant galvos. Jį (esantįjį ekstazėje) turi visi prižiūrėti.

Anot Dhun-Nun al-Misri, sama nukreipia širdį link Allaho ir skatina ieškoti Allaho.

Jei tu klausai sama dėl Allaho, tu rasi kelią link Allaho, bet jei tu klausaisi dėl savų nenuosaikių troškimų, tada tu tai nuvertini ir nužemini. Per sama tu susijungi su Allahu. Jei tu klausaisi dėl Allaho, tada tu priartėji prie Allaho. Išoriškai sama yra klasta, bet vidiniu aspektu tai perspėjimas. Šio tipo sama yra teisėta. Bet sama, kuri yra ne dėl Allaho, yra trikdanti blogybė.

Kai kas sako, kad sama yra būties šaltinis ir kad per ją patiriama visaapimanti meilė taip gausiai, kad mylintysis sujungiamas su Mylimuoju. Bet tai yra meilės trūkumas. Tikrovė ta, kad per sama pasiekiamas dvilypis susijungimas, nes ji (sama) atlaisvina vietą nuoširdžiai meilei širdyje, bei suteikia galvai gebėjimą stebėti, sielai susijungimą, kūnui tarnavimą, viziją akims ir Draugo balsą ausims. 

Sama yra dviejų rūšių. Viena yra per tarpininką, o kita yra be tarpininko. Kai ji yra girdima per dainininką, ji yra paslėpta, latentinė ir nematoma, bet kai ji yra girdima iš Allaho – tai yra buvimas Jame. Sama yra kaip saulė iš kurios viskas yra gaunama priklausomai nuo meilės lygio. Niekas nėra atstumtas. Sama veda link Allaho, bet ji sudaryta iš nerimtų dalykų. Tai yra sąmojai, juokai ir jie yra juokingi. 

Pradedantysis nėra pakankamai pasiruošęs klausytis sama Pranašo tradicijoje. 

Hazratas Džunaidas iš Bagdado sako: ”Aš mačiau dervišą, kuris atėjo, atsisėdo per sama ir numirė.” Tai yra tikroji sama. Leistina, kad drabužiai (mirusio per sama) būtų atiduoti dainininkui, nes nužudytojo drabužiai priklauso žudikui. Jei drabužiai neatiduodami dainininkui, tada tai prieštarauja tarikato nuostatoms. Kai kas sako, kad drabužiai turi būti atiduodami dainininkui jei yra imamo sutikimas. Vadinasi, jei nėra dvasinio vadovo paliepimo, drabužiai neturi būti atiduoti dainininkui. 

Sama metu nėra leidžiama plėšyti drabužių, skūstis, šaukti, dejuoti, apverkti, raudoti, barbenti, vaikščioti, kalbėti, gerti vandenį, pastebėti dainininko trūkumus ir žiūrėti į kitus žmones. Bet jei kuris nors, klausydamasis sama, yra įveikiamas (Dievo galios) ir pašalinamos vidinės uždangos, ir jei jis taptų neatidus aplinkai, bejėgis ir negalintis kontroliuoti savęs, tada žmonėms, dalyvaujantiems sama, leidžiama sekti juo plėšant savo pačių drabužius. 

Sama turi tapti įpročiu.

LC 

Mūsų šeichai, priklausantys Čišti ordinui, išskyrė penkiolika stotelių ir naudojo jas kaip savo modus operandi, taisykles, nuostatas, savo veikimo būdus ir kodą.

Pirmoji stotelė yra atgailaujančiųjų, nurodanti į Pranašą Adomą.

Antroji yra pamaldžiųjų, Enocho stotelė.

Trečioji yra dorųjų, atspindinti Pranašą Mozę.

Ketvirtoji yra kantriųjų, priklausanti Pranašui Jobui.

Penktoji yra patenkintųjų, nurodanti į Pranašą Jėzų.

Šeštoji yra pasitenkinusiųjų, nurodanti į Pranašą Jokūbą.

Septintoji yra asketų, kuri atspindi Pranašą Joną.

Aštuntoji yra susimąsčiusiųjų, neramiųjų ir sumišusiųjų, kuri priklauso Pranašui Juozapui.

Devintoji yra nugalėtųjų ir sutriuškintųjų, nurodanti į Pranašą Džetro.

Dešimtoji stotelė yra instruktuojančiųjų ir dvasinių mokytojų, atspindinti Pranašą Setą.

Vienuoliktoji yra dorovingųjų ir teisingųjų, kuri nurodo į Pranašą Nojų.

Dvyliktoji yra nuoširdžiųjų, nurodanti į Pranašą Dovydą.

Tryliktoji yra prašviesėjusiųjų, nurodanti į Pranašą Khidrą.

Keturioliktoji stotelė yra dėkingųjų, kuri nurodo į Pranašą Abraomą.

Penkioliktoji stotelė yra mylinčiųjų, priklausanti Pranašui Muhamedui. 

Jei dervišas, vedamas savo dvasinio vadovo, nenutuokia apie stoteles, tai, visgi, jis yra dar pradedantysis. 

LCI 

Sakoma, kad Khavadža Hasanas al-Basri, Khavadža Ma’rufas al-Karkhi, Sultonas Ibrahimas bin Adhamas ir Khavadža Šakikas iš Balkho pasirodė sapne, diskutuodami tarp savęs apie nuoširdumą. 

Khavadža Hasanas al-Basri pasakė, kad tas nėra nuoširdus siekdamas meilės, kuris nėra kantrus kai gauna kančias iš Allaho.

Khavadža Ma’rufas al-Karkhi nesutiko su tuo ką pasakė Khavadža Hasanas al-Basri, nes ši nuomonė buvo pagrįsta egoizmu, tuštybe ir pasididžiavimu. Anot jo, tas yra nuoširdus siekdamas meilės, kuris gavęs malonę, neieško joje ekstazės. 

Khavadža Šakikas iš Balkho savo nuomonę išreiškė taip: “Tas nėra nuoširdus savo meilės siekime, kuris nedėkoja Draugui, kai gauna iš jo smūgius ir kančias.” 

Sultonas Ibrahimas bin Adhamas tada pasakė: “Tas nėra nuoširdus draugystėje su Allahu, kuris tuomet, kai yra paskendęs Draugo vizijoje, nepamiršta skausmo." Taip kaip pamačiusios Pranašą Juozapą Egipto moterys nejautė žaizdų ant savo rankų, taip ir nuoširdus mylintysis turi paskęsti Draugo vizijoje.

LCII 

Yra keturiolika svarbiausių Allaho pažinimo šiame pasaulyje atšakų. 

Šariato žinios, kurios susideda iš dievo žodžių komentarų.

Įvadas psl.  1   2   3   4   5   6    7   8   9   10    Žodynas