|
XVI Tikinčiojo
širdis yra draugė, palydovė ir patarėja. Tai Draugo (mistikui
Dievas yra tarsi Draugas, vert.) paslapties buvimo vieta. Atsidavusi tikinčiojo
širdis yra Allaho sostas. Tai yra Bait
ul Aksa ir Bait ul Kaaba (Kaaba
yra pagrindinė Islamo šventovė, vert.). XVII Tasai,
kuris į Dievo kelią eina be meilės, nebus priimtas, nei įleistas į
Allaho kiemą. XVIII Neklausk
širdies balso, bet klausk dvasinio vadovo. Tai taip pat yra ilm-i-kual,
kai kas nors gali pasakyti, jog jis gavo khirkatą
(mantiją) nuo kokio nors šventojo iš tam tikro sufijų ordino. XIX O,
mano brangus! Būk dervišu! Išmintingiausieji tarp žmonių yra tie,
kurie apdovanoti žinojimu bei dervišai. XX Įsitraukęs
ir paskendęs dieviškoje meditacijoje, siekiantysis yra tinkamas žmogus
draugijai, apmokymui, įšventinimui ir mokinystei. Kai kurie šeichai
(sufijai, turintys mokinių, vert.) žino šią ypač svarbią paslaptį,
kad tas, kuris neturi dvasinio vadovo, neturi religijos. XXI
Hazrato
Al-Ghazzali diskursuose, remiantis Hazratu Abu Bakru sakoma, kad
pakylėjimo naktį Šv. Pranašas Muhamedas matė visose keturiose pusėse
Allaho galybę ir šviesos užsklandas, šviesesnes net už saulę.
Pakylėjiimo naktį Allahas
Šv.Pranašui Muhamedui patikėjo devyniasdešimt tūkstančių dieviškų
paslapčių. Jam buvo liepta perteikti ummai
(bendrijai) trisdešimt tūkstančių iš jų, susijusių su išorine
malda, nasut pasaulio atspindžiais
ir pastovumu šariate. Trisdešimt tūkstančių iš jų yra susijusių
su praktika, pasišventimu, malakut
pasauliu ir pastovumu tarikate. Šv. Pranašui buvo prisakyta
neatskleisti likusių trisdešimties tūkstančių paslapčių.
Žinios
apie realybę yra Dievo paslapčių lobis. Šių žinių nereikia
klausinėti dievobaimingųjų ir ulemos
(religinių autoritetų). Šios žinios yra gaunamos iš miuršido
(dvasinio vadovo). Kada siekiantysis gauna šias žinias, Allahas pažvelgia
į jį su meile Savo žvilgsniu, pilnu malonės ir gailestingumo. Allahas
kreipėsi į Šv. Pranašą Muhamedą taip: O,
Muhamedai! Iš meilės tau Aš sukūriau aštuoniolika tūkstančių
pasaulių, tačiau Mano palankumo paslaptis, meilės ir malonės
gavimas, vidinis vedimas ir realybės kelias yra Mano lobyno paslaptys. Žmogus
yra Mano paslaptis. Tobulas žmogus gauna Mano žinojimą ir atpažįsta
Mane savo širdyje. Aš Pats esu meilė: ir išorinė, ir vidinė būtis
yra Mano asmuo.
Vargas
tiems iš ulemos ir dievobaimingiesiems, kurie tavojoje ummoje neįsileidžia
Manęs į save ir nekreipia dėmesio į Mane, ir per vidinę praktiką
nepažįsta Manęs. Jie yra susirūpinę savo pačių asmenybe. Jie yra
kaip gyvuliai ir jų Islamas yra netikras ir skirtas pragarui.
O
Muhamedai! Kas bemylėtų tave ar Mane, žmonės jį mylės. O
Muhamedai! Aš esu draugas tam, kuris laiko Mane brangiu savo širdyje
ir nuoširdžiai mena Mane, ir niekad neužmiršta Manęs. XXII
Šv.
Pranašas Muhamedas yra šviesa ir Šv. Koranas taip pat yra šviesa.
Šv. Koranas yra trijų tipų.
Pirmiausia
yra Koranas, kuris turi pradžią ir pabaigą, ir parašytas rašalu ant
popieriaus. Tai yra kūrinys. Jo skaitymas balsu yra būtinas ulemai,
dievobaimingiesiems ir masėms.
Antrasis
Korano tipas talpina savyje paaiškinimus, pasakojimus ir dieviškos žinios
patvirtinimus, bei Dievo žodžių įvardinimus. Dievo žodžių paaiškinimai
ir apibūdinimai nėra kūrinio dalis.
Trečiąjį
Korano tipą sudaro dieviškos žinios ir dieviškų žodžių slaptų
reikšmių paaiškinimai.
Šventieji
ir tie, kurie myli Allahą, per ekstazę ir ištirpimą Dievo būtyje,
širdies balsu išsako
žinojimą ir meilę. Dieviškų žodžių paaiškinimai
negali būti gauti ir suprasti be miuršido
vadovavimo.
Kada
nuoširdus siekiantysis, gyvendamas ilgą laiką kartu su tobulu miuršidu,
pasiekia tobulą žinojimą apie prašviesėjimo ir ekstazės praeinančias
dvasines būsenas, susijusias su keliavimu dvasiniu keliu, tada, per
Allaho malonę ir per antgamtinių galių apsireiškimą, pasiekiamas
pastovumas. XXIII
Kartą
Hazratas Umaras paklausė Šv. Pranašą Muhamedą: Kur
yra Allahas?. Šv. Pranašas atsakė: Žmonių
širdyse.
Tada
jis paklausė apie širdies pažinimą. Šv. Pranašas atsakė: Mjumino
(tikinčiojo) širdis yra Allaho veidrodis. Ji yra tarp dviejų Allaho
pirštų. Jisai stebi mjumino ir musulmono širdį dieną ir naktį.
Po
to Hazratas Umaras pasidomėjo, koks yra skirtumas tarp mjumino
ir musulmono. Šv. Pranašas paaiškino: Mjuminas
su visu nuoširdumu tyliai ir slapta mena Dievą. Musulmono širdis neužimta
tyliu prisiminimu. Skirtumas yra praktikoje ir pasišventimo
pasireiškimuose. Dievobaimingas asmuo yra musulmonas, o prašviesėjęs
žmogus yra mjuminas.
Vieną
dieną Šv. Pranašas pasakė savo palydovams, kad buvo gauti Dievo
paliepimai sakantys, kad norėdamas suteikti Jam malonumą, žmogus turi
tapti dosniu. Tai, kas atiduodama Jam, turi būti brangiausia žmogaus
širdžiai. XXIV
Maloningumo
keliu einantieji sako, kad Dievo niekinimas, kuris veda į pražūtį,
pasireiškia jei žmogus užsiima praktika:
-
kad pasiekti išganymą;
-
dėl rojaus vylių;
-
kad būti su nuostabiom gražuolėm rojuje;
-
dėl pragaro baimės;
-
kad nemirti agonijoje;
-
bijant Munkaro ir Nakiro (vardai angelų, egzaminuojančių
mirusiojo sielą, vert.) apklausos;
-
apmąstant savo sąskaitos atpirkimą, atėjus Teismo Dienai;
-
dėl baimės perėijimo per pul
sirat (labai siaurą tiltą link rojaus, pakibusį virš pragaro
srovės).
XXV Kokie
bebūtų pasišventimo veiksmai, jei jie atliekami dėl savo paties aprūpinimo,
jie nėra dėl Allaho. Vadinasi tokia praktika yra egoizmo pasireiškimas. XXVI
Visos
maldos dėl pasaulietiškų dalykų yra pagoniškos. Stabų garbinimas
yra stabmeldystė, kuri išveda iš teisingo kelio. XXVII
Nuoširdūs
prašviesėję vidinę sumaištį, abejones ir nepasitikėjimą priima,
kaip netikusią stabmeldystę. XXVIII
Praktikuoti
su mintimi, kad įsitvirtinti susirinkimuose ir padaryti kitus savo
paklusniais mokiniais, tai reiškia išpažinti save. Taip yra dėl tos paprastos
priežasties, kad tokiame Allaho išpažinime nėra nuoširdumo
elemento, taigi tai yra stabmeldystė. Stabmeldystė yra Satanos rankų
darbas. Nuoširdūs prašviesėję vadina tokią maišatį ir vidinį
konfliktą kaip ydingą ir bjaurią stabmeldystę. XXIX
Praktika,
atliekama dėl pasaulietiškų dalykų, t.y. dėl asmeninių interesų,
godumo, geismų ir siekiant malonumo abiejuose pasauliuose (šiame ir
pomirtiniame, vert.), pati savaime yra vidinis stabas ir, einantieji prašviesėjimo
keliu, laiko tai šventvagiškumu, o ne Allaho išpažinimu. Taip
praktikuodamas, tu niekad nepasieksi artumo su Allahu. XXX
Tokia
praktika, kuri savyje slepia mintį, kad ją atliekant bus pritraukiami
žmonės, kurie siūlys dovanas ir paaukojimus, nepriartina prie Allaho.
Nuoširdūs prašviesėjusieji vadina tai rožančiaus stabmeldyste.
XXXI
Mintys,
ateinančios praktikos metu, kaip pavyzdžiui - kur yra Allahas, ar širdyje,
ir panašios - anot prašviesėjusiųjų yra menkinančioji stabmeldystė. XXXII
Jeigu
ritualinės maldos metu imamas,vedantis
maldą, po pirmojo takbiro (žodžių
Allahu akbar!),
prailgintų arba sutrumpintų kartojimus ir sunnat
maldų dalyje, kurios yra nevedamos imamo,
širdis nukryptų link Šv. Pranašo Muhamedo ir privalomoje dalyje
ji priartėtų prie Allaho, nuoširdūs prašviesėjusieji supranta tai
kaip nekaltąją stabmeldystę. |
